Darius Kuolys: Jei ne patys aukščiausi vyrai, gal jų patarėjai suskubtų į karių tekstus viešai atsakyti?

Arunas Kumpis: 

„Mūsų šiandieninė gynybos koncepcija gali būti apibūdinta šiais keliais žodžiais – susimokėti sąjungininkams už mūsų apgynimą. 

Tuo metu, kai kitų mažų šalių, kaip Suomija, Izraelis ar Šveicarija, gynyba yra grįsta visuotinės gynybos principu, mes toliau tikime, kad už mus ir už mūsų šalį mirti eis bet kas – lenkai, vokiečiai ar amerikiečiai – tik ne mes. 

Mums labai patogu būti NATO ir 5-ojo straipsnio fanais, nes tuomet praktiškai nieko nereikia daryti patiems, tik skirti pinigų gynybai. 

Deja, nepaeis. Nes dar niekada toks variantas nepaėjo. Ir dabartinės Trumpo administracijos narių pareiškimai apie tai, kad JAV nerizikuos pradėti trečiojo pasaulinio karo dėl kažkokio Sankt Peterburgo priemiesčio (suprask, Estijos), tai tik patvirtina.
Dėl tokios mūsų gynybos strategijos, šalies gynybai skirtos lėšos yra nukreiptos ne į rezervo parengimą ir apginklavimą, ne į asimetrinio poveikio ginkluotės įsigijimą ir įvaldymą, o į barakų statybas ir į geležį, kuri bus sunaikinta pirmosiomis karo valandomis.

Dėl tos pačios priežasties Ukrainoje kariavusių veteranų patirtis niekam nėra reikalinga. Juk ukrainiečiai kariauja „ubagų“ karą, o mes priklausome NATO. 

Kariuomenės vadovybė bei politikai, paklausti apie patirties perėmimą, akivaizdžiai vartosi iš situacijos aiškindami, kad viską daro, bet ir toliau mus ignoruoja, o kartais net skambina į televizijas su priekaištais, kad žurnalistai mus kalbina (čia tikras atvejis). 

Realybėje mūsų patirtis domina tik Šaulių sąjungos narius ir paprastus eilinius karius, kuriems greičiausiai savo rankomis teks stabdyti priešą.“

Šiuo metu skaitomiausi

Penki problemiškiausi Europos automobiliai - bėkite nuo jų kuo toliau!

Pribaigti Rusijos kariuomenę: Švedija suteiks Ukrainai didžiausią ginklų siuntą nuo karo pradžios

Rimas Armaitis:

„Lietuvos kariuomenės vadas – gerbiu, bet akivaizdu, kad jis gyvena tikėjimu NATO galybe. O „B“ plano – neturi. 

Aš jau nebetikiu aklai NATO galybe. Bet nesu kariuomenės vadas, kad pats sukurčiau tą planą „B“. Tačiau turiu teisę jo reikalauti – kaip pilietis, kaip karys, kaip tas, kuris žino, kaip atrodo karas iš vidaus.

Aš nesu NATO penktojo straipsnio fanas. Iš to ir kyla posakis: ruoškis blogiausiam, tikėkis geriausio, daryk, ką privalai – ir bus, kaip bus.

Grįžtant prie esmės – mes vis dar neturime pakankamai prieštransportinių minų. Neišėjome iš Otavos konvencijos, kuri riboja jų naudojimą, nors situacija Europoje seniai viršijo visus „popierinius“ saugumo scenarijus.

Neturime ir specializuotų užtaisų dronams – nei kamikadzėms, nei bombonešiams. Turime keletą neblogų žvalgybinių dronų, bet jų – mažai, o jų pajėgumai riboti. 

Ir svarbiausia – trūksta sisteminio požiūrio.

Neturime vidutinio nuotolio dronų, kurie pasiektų bent 100 km. Apie ilgojo nuotolio dronus, kurie galėtų smogti 1000 km atstumu, net nekalbama. Tai, kas Ukrainai šiandien yra realybė, mums tebėra ateities vizija, įrašyta gal kur nors PowerPoint skaidrėse.

Rekomenduojame

JAV šarvuočio traukimo operacija baigta – jis krante, karo policija ir JAV tyrėjai dirba įvykio vietoje Pabradėje

Prie Australijos krantų atsirado klaipėdiečio keliautojo Aurimo Mockaus valtis „Kuršis“

Natūralūs Klaipėdos verslo klasteriai, arba Padedanti konkurencija

Dar didesnė problema – mūšio valdymas. Tiksliau – ryšio ir komunikacijos spragos. Neturime „Starlink“ sistemų ar jiems lygiaverčių alternatyvų. Šis klausimas net nekeliamas į viešumą. 

Tyla. Ir tai – tylėjimas ne iš ramybės, o iš bejėgiškumo.

Kita problema – iki šiol negirdėjau, kad Lietuvos kariuomenė būtų suformulavusi aiškų, konkrečiais techniniais reikalavimais paremtą poreikį mūsų gynybos pramonei.

Ką gaminti? Kiek? Kokios specifikacijos? Kur tie duomenys, kurie leistų mums patiems imtis iniciatyvos?

Kalbant apie tas [kariuomenės vado minimas] „galimybes“, kurios, kaip sakoma, mums atsiveria dabartinio karo kontekste – būtų įdomu jas išgirsti. 

Gal man to nereikia žinoti. Bet gal kaip tik – privalau.

Ir kas dėl mūsų, tų, kurie buvome fronte, kurie matėme karą iš vidaus – mes perduodame patirtį. Važinėjame savo sąskaita, kalbame, mokome, dalinamės. Bet tai vyksta tik tada, kai yra iniciatyvos iš apačios. 

Mūsų patirtis – Lietuvos kariuomenei, regis, nereikalinga. Bet ar tai normalu?.. Nežinau. Bet yra kaip yra. Mes tiesiog... savo sąskaita jau pradedame pavargti.“

Ir Arūno ir Rimo tekstai – iš vakarykščių įrašų veidaknygėse.

Po virtualią erdvę klaidžiojanti nuotrauka – gal A. Pliadžio, o gal R. Dačkaus?