Darius Kuolys: Tas apverktinas mūsų teisuoliškumas (2), arba Ponia Agnė, kurios niekas nepažinojo

O ponia Agnė – raiškus dabartinio Lietuvos elito veidas, puikus elito veidrodis. Tad tikrai pažintina ir godotina.   

Agnė Silickienė mūsų elito kalvės – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto – augintinė. Čia ji tampa politologijos bakalaure, viešojo administravimo magistre. 

Dar studijuodama universitete, ponia Agnė pradeda mokslus liberalų partinėje mokykloje: 2000-2007 metais dirba Seimo narės Dalios Teišerskytės padėjėja. 

Netrukus Agnė Silickienė įgyja ne tik liberalų, bet ir paties Valstybės saugumo departamento pasitikėjimą: 2007–2015 metais pluša Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto biure. 

Ji – šio biuro padėjėja, patarėja, dirbanti su slapta informacija, padedanti nacionalinio saugumo klausimus svarstantiems ir sprendžiantiems Seimo nariams.  

2015–2018 metais ponia Agnė eina itin svarbias pareigas Vidaus reikalų ministerijoje. 

Ji – Viešojo saugumo politikos departamento direktoriaus pavaduotoja, kuruojanti migracijos reikalus. Ji – ministerijos vidaus auditorė. 

2018–2022 metais Agnė Silickienė – Vilniaus apygardos teismo kanclerė. Vėliau – Seimo pirmininko patarėja, Valstybinės augalininkystės tarnybos direktoriaus patarėja, Vyriausiosios rinkimų komisijos narė.

Ponios Agnės svaiginančio karjeros skrydžio nepristabdo nei 2013-aisiais dėl korupcijos nuteistas sutuoktinis, nei 2016-aisiais šeimos namuose atlikta krata, nei pastangos įbauginti pareigūnus šios kratos metu. 

2016-ųjų rudenį Silickų šeimos namus krėtę FNTT darbuotojai surašo raportą Vidaus reikalų ministerijai – savo vadovybei, ponios Agnės darbovietei. 

Jame teigia, kad Agnė Silickienė jiems trukdė atlikti kratą: „Griebė filmuojančiam pareigūnui už rankos, užsidarė su pareigūnu sandėliuke ir jam grasino, sakydama, kad pasinaudos tarnybine padėtimi bei pasirūpins, kad jis būtų atleistas iš darbo; ji taip pat aiškino sužinosianti pareigūno žmonos ir vaikų tapatybes bei bandysianti jiems pakenkti; grasino, kad kratą atliekančio pareigūno darbo užmokestis gali stipriai sumažėti.“

Raporte FNTT pareigūnai tvirtino, kad  „Agnė Silickienė už lovos bandė paslėpti Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį, leidžiančią atlikti kratą jos ir sutuoktinio namuose“, kad ji „elgėsi agresyviai, išrėkė, kad nemoka skaityti, todėl nutarties neskaitys“. 

Regis, kiekvienos taip pasielgusios valstybės tarnautojos karjera Vidaus reikalų ministerijoje būtų buvusi baigta. 

Kiekvienos. Bet ne VSD pasitikėjimą turinčios. 

Beje, Valstybės tarnybos įstatymo pataisos suteikė galimybę poniai Agnei vienu metu tarnauti ir Seimo pirmininkui, ir Augalininkystės tarnybai – derinti politinius procesus ir pinigų srautus.

Ar ponios Agnės narsa galėjo likti mūsų slaptųjų tarnybų nepastebėta? Vargu. Toleruota? Matyt. Kodėl? Gal iš įpročio, gal dėl palikimo?

Juk nei VSD, nei Seimas, nei Generalinė prokuratūra iki šiol taip ir nedrįsta Lietuvos piliečiams atsakyti į Jungtinių Amerikos Valstijų Senato ir Europos Žmogaus Teisių Teismo iškeltus klausimus.

O 2014-aisiais JAV Senato ataskaita, 2018-aisiais Strasbūro teismas pripažino: Lietuvoje ne tik veikė CŽV kalėjimas, bet už jo įsteigimą Lietuvos pareigūnams CŽV dosniai atsilygino grynaisiais. 

Taigi mūsų pareigūnai talkino sąjungininkams ne dėl idėjinių ar politinių sumetimų (kas būtų bent suprantama), bet už milijonus. 

JAV pirko lietuvius kaip korumpuotus trečiojo pasaulio saugumiečius. Ir Lietuvos visuomenė verčiama su tuo susitaikyti.

Jei galėjo nebaudžiami savo paslaugas svetimoms valstybėms pardavinėti VSD pareigūnai, kodėl negali paslaugų saviems pardavinėti su VSD glaudžius ryšius palaikę, palaikantys tarnautojai? 

Klausimu į klausimą atsakytų šaunus dabartinis Lietuvos elitas.

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas autoriaus Facebook paskyroje. Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė.