Klaipėdos moksleivių ekskursija į Kuršių neriją. Visą autobusą mokyklinukų iš pirmojo Lietuvos jūrų uosto kapitono vardu (kaip simboliška) pavadintos Liudviko Stulpino progimnazijos lydėjau.
Jiems gal ir kitaip atrodė, bet man labai tiko ir patiko, kad Neringos švyturius lankėme vėjuotą, atšiaurią dieną. Nes toks yra pamarys.
Miesto paaugliams išeiti iš savo komforto zonos – tikrai į naudą. O aš bandžiau perkąsti tą naujosios kartos vaikų psichologijos ir pedagogikos riešutą.
Pirmiausiai, žinoma, tai yra navigaciniai objektai. Bet man švyturiai kartu yra ir istorijų pasakotojai, šviesos tiltai į mūsų krašto pažinimą.
Vos išlipus iš šilto autobuso Pervalkoje iškart visi gavo gūsingo pamario vėjo antausius. Ekskursijų tokių juk nebūna. Turi būti šilta, gera, šviesti saulutė.
Bet čia - sumanymo dalis. Tokiu oru gali papasakoti apie svarbius nerijos istorijos periodus, kai vyko smėlio pustymai, žmonės sunkiai vertėsi, gyveno nuolatiniame bėgime nuo smilčių atakų, ir tai jau nebėra ta Šiaurės Europos rivjera.
Vaikams galima buvo visai kitokiomis aplinkybėmis papasakoti apie karo kelią, Žirgų rago reikšmę, Pervalkos pavadinimo kilmę, užpustytus kaimus.
Ir jie stebėjosi. Nes nematę tokios nerijos. Nes ten, kur vedžiau, patys niekada gal ir nekeliautų. Prie Žirgų rago smaigalio su mariose, saloje pūpsančiu švyturiu.
Iš ten atsiveria nuostabūs vaizdai į mirusiomis mūsų vadinamų kopų masyvus ir paskutiniųjų Naglių kaimavietę.
Palaidotą XIX a. viduryje.
Pasivedi į šalį, į užuovėją. Staigus šuolis į kurortinę epochą. Garlaivių ir romantiškų vasarotojų laikus. Štai, kam reikalingas Žirgų rago švyturys. Iš rankovės ištraukiama ir kraupiai pamokanti, vienintelės farologinės legendos korta.
Trys kikena. Vienas brūžina koją į sniego lopynėlį. Keturi – atsiskyrę. Kitas vis pertraukinėja, užduodamas klausimus man nepabaigus sakinio. Tujina. Dar kitas susirado pagalį, kurį bando perlaužti. Kažkas nusisukęs naudojasi telefonu.
Žiauriai įdomi karta. Reikėjo laiko ir pedagogų įžvalgų, norint juos suprasti. Mūsų laikais vaikai klausydavosi.
Rydavo kiekvieną žodį, žiūrėdavo į tave. O čia tavęs tarsi nėra. Jie – kiekvienas sau. Tarsi nesiklauso. Negirdi. Neįdomu. Bet viskas – daug sudėtingiau.
Jie moka daryti vienu metu penkis veiksmus, ir kai tau atrodo, jog visiškai tavęs negirdi, pasirodo, viską jie girdi.
Tokia savotiška karta užaugo. Multifunkciniai vaikai, ir prie to vedančiam ekskursiją ar skaitačiam paskaitą reikia priprasti. Susitaikyti.
Valdyti publiką, bet nereikalauti to, ko nebus. Buvo, bet viskas pasikeitė. Kitaip tariant, gavau naudingų asmeninių patirčių ne tik šios ekskursijos metu, bet ir per visus Švyturių metus lankant mokyklas ir skaitant paskaitas.
O paskui buvo Nida. Jos jie labiausiai laukė. Didžiausias ačiū Neringos muziejams ir jų vadovei dr. Lnai Motuzienei: specialiai atvėrė švyturį, įsileido.
Bet vyšnaitę ant torto reikia užsitarnauti. Taigi, pakeliui į Urbo kalno viršūnę pasilabinome ir su 1874 m. statyto Raudonojo Kristofo likučiais. Ir vėl likau nustebęs: štai, tas menamas dėmesio nekreipimas staiga virto į kraujo skonį burnoje, kai vaikai virto kraštotyrininkais, detektyvais.
Mergaitei prireikė vos keliolikos sekundžių rasti PATERSWALDE plytinės įspaudus ant griuvėsių. Berniukas ėmė atpaskoti prieš valandą girdėtas istorijas autobuse apie Gintaro įlanką. Atrodė, kalbu - sau, bet ir vėl klydau.
Pedagoginiai kuluarai...
Lipom. Bijojo. Nesitikėjo tokio gaivalo. Bet nė vienas nesustojo pusiaukelėje. Visi aplankė švyturio viršūnę: atvirą apžvalgos bokštą su kvapą gniaužiančiais vaizdais.
Pamatė švyturio vidų, tuos sraigtinius, ažūrinius laiptus, žemas dureles, Fresnelio lęšių lempą.
Grįžtant namo visas autobusas iš pradžioje didelio, klegančio ir kunkuliuojančio katilo virto manų koše. Tylėjo, kaip užsiųti. Kiti „išsijungė“, užmigo, arba sėdėjo ramiai, tarsi nuklydę toli toli...
Vadinasi, pavyko. Įspūdžiai išliks atminty, o su jais – ir gautos žinios.
Ne tik apie švyturius, bet ir pačią neriją. Jos išskirtinumą. To suvokimo dar labai trūksta.
*Kelionė organizuota pagal Klaipėdos miesto savivaldybės dalinai finansuojamo projektą „Mūsų švyturiai – jūrinės kultūros ambasadoriai“.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą