Desalomėjizacijos zigzagai: „Atimkite iš manęs vardą, pavardę, sukraukite kalną mano nuodėmių..."

Kašaloto ir begemotės dukra

Šiemet, lapkričio 17 dieną, sukanka 120 metų, kai gimė Salomėja Nėris. Švęsime ar nešvęsime XX amžiaus neoromantikės, lyrikės, eilėraščių ir poemų kūrėjos gimimo metines, labai priklauso nuo to, kaip baigsis mokyklų desalomėjizacija.

Mokyklos jau padarė ir dar padarys viską, kas šaus į galvas desovietizuotojams. Mokytojai nuolankiai (išgąstingai, abejingai?) žiūri, kaip liejasi neapykantos upė, skandinanti Salomėją Nėrį.

Kritinį tašką pasiekė televizijos ir radijo vedėjas Algis Ramanauskas-Greitai, pareiškęs, jog Salomėja Nėris buvo bloga poetė ir stebėtinai negraži moteris - kašaloto kakta ir veidu, panašiu į klozeto dangtį.

Bačinskų šeimą pažinoję žmonės sakydavo, kad Salomėja panaši į tėvą. Vadinasi, Salomėjos Nėries tėvelis buvo ... kašalotas. O mamytė? Iš aprašymo, regis, Salomėją pagimdė tarp vandens ir žemės gyvenusi begemotė.

Amerikoje toks gimimo paslapties paviešinimas kainuotų bent jau 5 milijonus dolerių.

Tokią sumą Donaldas Trampas sumokėjo žurnalistei Džinai Kerol už tai, kad, gindamasis nuo kaltinimo išprievartavimu, pareiškė, jog D.Kerol esanti ne jo skonio moteris, o senyvo amžiaus melagė.

D.Kerol pasiskundė, kad D.Trampas, siekdamas asmeninės naudos, apšmeižė ją, apkaltino melu, įžeidė ją dėl išvaizdos, pakenkė jos reputacijai ir profesinei veiklai, sukėlė emocinį skausmą.

2023 m. Niujorko aukščiausiojo teismo teisėjai D.Kerol pripažino nukentėjusiąja, o D.Trampui dėl jo šmeižikiškos kalbos nurodė sumokėti minėtuosius penkis milijonus.

Lietuvai, žinia, iki tokių subtilybių toli.

Gali vadinti moterį beždžione, barakuda, krokodile, jūrų vėpla, kašalote, drakone, dinozaure ar panašiai, ir niekas nė pirštelio nepajudins jai apginti. Ypač jei toji moteris mirusi beveik prieš aštuoniasdešimt metų.

Nuo senų senovės gyvavęs paprotys, kad apie mirusius kalbama tik gerai arba nieko, baigia išnykti, o Lygios, Žmogaus, Moterų ir kitokios Teisės galioja ne visiems gyviesiems. Ką jau kabėti apie mirusiuosius.

Taigi už Salomėjos Nėries įžeidinėjimą niekas niekam negresia, o aktyviausi desalomėjizuotojai iki jos gimimo metinių, tiksliau, iki spalio 13 d. vyksiančių Seimo rinkimų dar spės nemažai nuveikti. Priešingai negu desovietizuotojai, kuriems keliami gerokai rimtesni reikalavimai.

Vargu ar šie iki rinkimų spės nugriauti pastatus, kurie sovietmečiu buvo statyti Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai, Lietuvos komunistų partijos Centro komitetui, Lietuvos TSR Ministrų Tarybai, Vilniaus aukštajai partinei mokyklai ir kt.

Vargu ar spės jie įvertinti ne vieną kitą Lietuvos atstovą, 1940 m. rugpjūčio 3 d. dalyvavusį Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos sesijoje, o visus ten buvusius bei kitus, Lietuvoje, Kaune, Liaudies vyriausybėje, o vėliau ir kitoje vyriausybėje likusius aktyvius veikėjus, spėjusius iki septintos kartos aprūpinti savo palikuonis.

Stalino saulės vežėja

Klišė ,,Salomėja Nėris - Stalino saulės vežėja" turbūt neatšoktų šimtą kartų pakartojus, jog frazę „Parvežti į Lietuvą Stalino saulę" sukūrė ne ji, o Kazys Boruta.

Tvirtai prilipusi laikytųsi toji klišė net jeigu pasitelkęs visas įmanomas vaizdines priemone įrodinėtum, kad 1940 m. liepos 30 d. per mitingą, vykusį Vilniaus geležinkelio stotyje, ne Salomėja Nėris, o Justas Paleckis šaukė: „Išvažiuojame parnešti naujajai Lietuvai Stalino konstitucijos saulės".

Jeigu Laimutė Vitkauskaitė - Matukonienė dar ir dar kartą papasakotų, kaip vidurnaktį generolo Vinco Vitkausko šeimai skirtoje kupė raudojo į Maskvą vežama Salomėja Nėris, Lietuvoje vis tiek atsirastų žmonių, kurie teigtų, kad poetė į Maskvą bildėjusiame traukinyje strykčiojo iš džiaugsmo.

Be abejo, tarp 20 įgaliotinių, turėjusių perduoti SSRS Aukščiausiajai Tarybai Deklaraciją dėl Lietuvos įstojimo į Sovietų Sąjungos sudėtį, tarp delegacijos vadovų ir apsaugininkų, tarp įgaliotinių sutuoktinių, vaikų, auklių ir nešiočių buvo ir džiūgaujančių. Keista buvo toji delegacija - lyg sluoksniuotas pyragas.

,,Pyrago" pagrindas - 12 teistų (neskaičiuojant faktiškųjų delegacijos vadovų Antano Sniečkaus ir Vlado Niunkos, spaudos atstovo Eugenijaus Vico). Tai - Birutė Abdulskaitė, Liudas Adomauskas, Juozas Demskis, Karolis Didžiulis - Grosmanas, Viktoras Ditkevičius, Mečislovas Gedvilas, Marija Kutraitė, Icikas Šmuelis Meskupas, Matas Mickis, Justas Paleckis, Motiejus Šumauskas, Pranas Zibertas.

Aišku, kad negalėjo Maskvon įvažiuoti žulikovežį primenantis traukinys, tad į delegaciją (savo ar ne savo noru) atsidūrė 8 neteisti (Petras Cvirka, Liudas Gira, Salomėja Nėris, Kazimieras Petrauskas, Pranas Petrauskas, Stasė Vaineikienė, Antanas Venclova, Vincas Vitkauskas).

Delegacijoje buvo ir žydų, ir lietuvių. Buvo ir universitetus, ir kunigų seminarijas, ir karines, partines ar pradines mokyklas baigusių.

Buvo partinių darbuotojų, kareivių, rašytojų. Buvo Palangos miesto burmistrė, trys ministrai ir net pats tuometis Lietuvos prezidentas.

Delegacijos puošmena tapo Salomėja Nėris - daili, jauna moteris, universitetinį išsilavinimą turinti lietuvių ir vokiečių kalbų mokytoja, lietuvių mėgstama poetė.

V.Dekanozovas buvo numatęs, kad ji, apsivilkusi vakarine suknia, iš Kremliaus tribūnos skaitys jo sumanytą ,,Poemą apie Staliną".

Salomėja vakarinės suknios atsisakė.

Tribūnoje - po J.Paleckio prašymo visų Lietuvos tarybų socialistinės respublikos darbo žmonių vardu priimti Lietuvą į Tarybų socialistinių respublikų sąjungos sudėtį sąjunginės respublikos teisėmis, po Prano Petrausko, Mato Mickio ir Prano Ziberto kalbų, - ji, apsivilkusi tautiniu kostiumu, perskaitė 12 ,,Poemos apie Staliną" posmų.

Jos pasirodymą lydėjo griausmingos ovacijos. Jai iki žemės lankstėsi ir rankas bučiavo barzdoti gruzinai.

Už poemą jai buvo sumokėta 25 000 litų. Ko jai dar trūko iki laimės?

Ko ji raudojo vežama į Maskvą? Kodėl bandė iššokti iš traukinio?

Ilgėjosi Palemone palikto dvejų metukų neįgalaus sūnelio?

Bijojo grėsmių, iškilusių jos artimiesiems?

Suvokė, kad klastingai, niekšiškai užgrobta jos mylima šalelė Lietuva, o ji pati tapo kone pagrindine artiste bjauriame spektaklyje, pridengiančiame tą užgrobimą? Pabandykime ją suprasti.

Tik nesakykime, kad būtume nusižudę ar kalėjime supuvę, bet ,,Poemos apie Staliną" nerašę. Nesakykime taip, nebent... būtume iš plejados tų politikų, kurie ragina Laisvės medelį aplaistyti krauju, bet rūpestingai saugo, kad po tankų vikšrais nepakliūtų jų vaikai ir anūkai.

Poetė pagal Jurgį ir jo kepurę

Blogiausia, kad apie Salomėjos Nėries veiklą 1940 metų vasarą neturime patikimų šaltinių. Juk negalime vadovautis okupantų sukurptais dokumentais ar mažaraščių, gudrių kaip pilkosios žiurkės pogrindininkų parodymais.

Gal aiškesnis vaizdas susidarytų, jei apie Salomėjos kelionę į Maskvą būtų papasakojusi ji pati arba kartu su ja keliavę rašytojai?

Nepapasakojo.

Gal jiems nebuvo leista pasakoti. Gal nespėjo - juk visi keturi pačiais pirmaisiais pokario metais dėl nepagydomų ligų ir stebėtinai lygiais laiko intervalais iškeliavo amžinybėn.

Desovietizuotojai ir jiems talkinantys visuomenės veikėjai Salomėją Nėrį vaizduoja kaip negabią, situacijoje nesusivokusią moterėlę, kuri kūrė sovietų valdžią šlovinusią poeziją ir prozą.

Kaip kvailelę Onutę, kurios gėdytis turėtų lietuviai, įsivaizduojantys, jog yra viena protingiausių ir intelektualiausių tautų pasaulyje.

Ar dėl vieno ar kelių mums nepatinkančių kūrinių nubrauksime visą jos kūrybą? Juk nenubraukiame, pavyzdžiui, Pauliaus Širvio kūrybos, perskaitę tokį eilėraštį: ,,Neduokit vaikui degtukų,/Neduokit Širviui degtinės./Bet duokit Gorbulskiui peruką,/Kad skirtųs galva nuo šikynės!" Paulius iš ,,Literatų" kavinės išėjo pakelta galva.

Jis jautėsi tinkamai atsikirtęs pasipūtėliui B.Gorbulskiui, nėmaž nesirūpindamas populiariojo kompozitoriaus simpatikų jausmais.

Ant Pauliaus Širvio kelio, anot jo paties buvo ir švelnių, tikrų gėlių, ir apgaulingų erškėtrožių, bet mes juo gėrimės.

Salomėja Nėris kone ant kelių atsiklaupusi atsiprašinėjo už politinę makulatūrą, parašytą dėl mums nežinomų aplinkybių.

Ją niekiname.

Regis, dėl to, kad ji, kaip ir Jonas Bilūnas, Motiejus Valančius, Maironis, Ieva Simonaitytė, Žemaitė, pasidarė per prasta pasaulio bambomis pasijutusiems vidutiniokams lietuviams.

Nesutrypkime Ugniažiedės

Šiemet desalomėjizacijos epicentre atsidūrė sostinės Vilniaus gatvėje stovinti gimnazija. Gimnazijos istorijoje nurodoma, kad toji švietimo įstaiga per šimtą metų pavadinimą pakeitė septynis kartus.

Seimui priėmus viešųjų erdvių desovietizacijos įstatymą, gimnazijos bendruomenė pradėjo galvoti, kuo pakeisti nuo 1946 metų nešiotą Salomėjos Nėries vardą.

2023-ieji prabėgo svarstant, kurį vardą pasirinkus: Ronaldo Reigano ar Volodymyro Zelenskio, amerikietiškojo avangardo kino krikštatėvio Jono Meko ar fliuksisto Jurgio Mačiūno? Beveik metus be atlygio dirbusi Desovietizacijos komisija ,,Salomeikos" nespaudė - savų rūpesčių turėjo.

Gimnazistai, jų tėveliai ir mokytojai įvykių irgi neskubino. Iš pradžių jiems buvo gaila įdirbio: stendų , albumų, almanachų, dainuojamosios poezijos festivalių, literatūros popiečių, draugystės vakarų su Salomėjos Nėries vardu siejamomis Kauno, Panevėžio, Vilkaviškio, Lazdijų mokyklomis.

Vėliau, supratę, kad gimnazijos desalomėjizacijos neišvengs, atlėgo ir jau nebesirūpina, kieno vardas bus užrašytas ant gimnazijos sienos: ar tos šventosios, kuri sapnavo savo vestuves su Kristumi, ar kitos šventosios, kuri Diokletiano laikais išsilupo akis, ar žirgo su povo uodega.

Stebina Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos pozicija.

Toji, Lietuvos vyriausybės ministerija, būdama atsakinga už politiką švietimo, mokslinių tyrimų, eksperimentinės plėtros, sporto srityse, primygtinai ragina mokytojus būti kūrybingiems ir ugdyti mokinių kūrybiškumą.

Bet kūrybiškas žmogus, anot Franko Barono, - primityvesnis ir kultūringesnis, destruktyvesnis ir konstruktyvesnis, labiau pamišęs ir sveikesnis už normalų žmogų. Pablo Pikaso, Ernesto Hemingvėjaus, Aleksandro Bloko, Franco Kafkos, Edgaro Alano Po, Džordžo Noelio Gordono Bairono ir daugelio kitų kūrybiškų žmonių gyvenimai buvo itin spalvingi, bet jų paminklų niekas nevarto.

Jais didžiuojasi jų tėvynainiai... Kūrybiškas žmogus ne visada ir ne visiems patogus. Gal todėl šiuo - desalomėjizacijos - atveju, visos 124 galingos, turtingos, įtakingos ŠMSM pavaldžios biudžetinės ir viešosios įstaigos, užuot griovusios tikrąsias sovietmečio citadeles, toleruoja chunveibinišką požiūrį į kūrybiškumą, abejingai stebi, kaip trypiama Ugniažiede vadinta Salomėja Nėris - viena kūrybiškiausių Lietuvos asmenybių.