Estijai, Lietuvai ir kitoms Ukrainos rėmėjoms – priekaištai: atiduoda šlamštą, o ES kompensacijų nori kaip už naują

Prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, Kyjivo sąjungininkės suskubo teikti karinę pagalbą.

Pirmą kartą istorijoje ES šalims ši pagalba buvo pradėta iš dalies kompensuoti iš bendro fondo, vadinamo Europos taikos priemone (EPF), į kurį valstybės narės moka įnašus pagal savo ekonomikos dydį, o išmokas gauna atitinkamai pagal paramos Ukrainai dydį.

ES šalys sveikino šį fondą kaip solidarumo ženklą, tačiau užkulisiuose išaugo įtampa dėl to, kiek pinigų šalys skiria bendram fondui. „Brussels Playbook“ kalbėjosi su septyniais ES diplomatais ir pareigūnais, kurie teigė, kad viena šalis – Estija – atnaujina savo arsenalą ES kaimynių sąskaita, o senas atsargas siunčia Ukrainai.

Pasak „Brussels Playbook“, oficialiai visos šalys gauna vienodo dydžio kompensaciją, dėl kurios susitarė ES šalys: apie 84 proc. nusiųstos ginkluotės kainos.

Tačiau nėra sutarta, kaip šalys apskaičiuoja Ukrainai siunčiamos įrangos kainą.

„Yra labai skirtingų požiūrių, kiekviena šalis taiko savo metodiką“, – naujienlaiškiui sakė vienas pareigūnas.

Įslaptinti Europos išorės veiksmų tarnybos (EIVT) dokumentai, kuriuos gavo „Brussels Playbook“, rodo, kad šešios šalys savo prašymus kompensuoti išlaidas apskaičiavo remdamosi naujos panašios ginkluotės įsigijimo kaina, o ne faktine verte, įtraukiant ir nusidėvėjimą, to, ką jos siuntė į Ukrainą.

Pagal absoliučius skaičius sąrašo viršuje atsidūrė Estija.

Remiantis EIVT dokumentais Talinas pareikalavo daugiau kaip 160 mln. eurų už ankstesnes ginkluotės siuntas Ukrainai, už kurias jai buvo kompensuota 134 mln. eurų pagal EPF tarifą, rašo “Brussels Playbook“.

Dėl šių skaičių kitų šalių diplomatai esą pasipiktino tuo, ką jie pavadino dviprasmišku Estijos elgesiu.

Pasak diplomatų, ministrė pirmininkė Kaja Kallas viešai aktyviai ragina ES teikti didesnę karinę paramą Ukrainai, tačiau, atrodo, rado būdą, kaip gana dosniai atnaujinti savo pačios kariuomenę.

„Jie siunčia savo atliekas Ukrainai ir perka sau visiškai naują medžiagą, finansuojamą ES pinigais“, – „Brussels Playbook“ sakė vienas ES diplomatas apie Estiją.

Kitas ES diplomatas iš kitos šalies patvirtino, kad Estijos elgesys sukėlė nuostabą visoje ES kaip „ypač akivaizdus atvejis“, nors Talino niekas nenorėjo įvardyti, kad būtų išvengta bet kokių nesutarimų ženklų.

„Estai siunčia seną medžiagą, kuri nebegaminama, ir tada prašo kompensacijos [pagal modernių alternatyvų kainą], – kalbėjo jis.

– Pavyzdžiui, jie siuntė į Ukrainą „Strela“ (senos sovietinės nuo peties šaudomos raketos „žemė-oras“), bet prašė kompensacijos už modernias „Stinger“, kurios, žinoma, turi daugiau galimybių ir kainuoja daug brangiau.

Taip pat todėl Estijos karinė parama vienam gyventojui visų cituojamoje statistikoje atrodo daug didesnė nei kitų šalių.“

Beje, dar pernai Lietuvos atstovai, atsakydami į klausimus, kodėl Estijos parama oficialiai atrodo didesnė, nei mūsų šalies, taip pat teigė, jog skiriasi skaičiavimas ir Talinas pateikia vertinimą, ne kiek realiai kainuoja nusiųsta konkreti ginkluotė, o kiek ją kainuos pakeisti nauja.

Vis dėlto „Brussels Playbook“ teigimu EIVT dokumentai rodo, kad ir Lietuva mokosi iš Estijos.

Pasak naujienlaiškio, dokumentuose viso nurodytos šešios šalys: Suomija (kuri, EIVT duomenimis, pareikalavo 100 proc. naujų prekių įsigijimo kainos), Latvija (kuri pareikalavo 99 proc.), Lietuva (93 proc.), Estija (91 proc.), Prancūzija (71 proc.) ir Švedija (26 proc.).

Vis dėlto, kaip minėta, pagal absoliučius skaičius viršuje atsidūrė Estija.

„Brussels Playbook“ kreipėsi ne tik į Estijos nuolatinę atstovybę prie ES ir Estijos gynybos ministeriją, bet ir į Lietuvos ir Suomijos atstovus, tačiau sulaukė atsisakymo kažką komentuoti.

Naujienlaiškis priduria, kad anksčiau Estijos vyriausybė patvirtino, kad savo pagalbą Ukrainai skaičiuoja remdamasi dovanotų medžiagų „atkūrimo verte“.

alfa.lt