Filosofė Nida Vasiliauskaitė: Susitaikymo nebus, negali ir neturi būti

Kas lemia vis stiprėjantį visuomenės skaldymą ir kokios gali būti tolesnės šios naujos „raganų medžioklės" pasekmės? Apie tai „Vakaro žinios" kalbėjosi su filosofe Nida VASILIAUSKAITE.

- Kaip manote, kodėl vieni sulaukia kaltinimų proputiniškumu, o kiti ne?

- Tai lemia ne tiek įmonės ar asmens veikla, kiek jo finansiniai įsipareigojimai kuriai nors partijai, turimi politiniai-socialiniai ryšiai arba jų nebuvimas.

Be to, dabar labai patogus metas susidoroti ne tik su kitaminčiais, bet ir pašalinti konkurentus, nes užtenka juos apkaltinti parama Kremliui, ir viskas, darbas padarytas.

Matant, kaip aktyviai tuo naudojamasi, vieni valdžios kritikai, galima įtarti, išsigando, kitus paspaudė ar pradėjo šantažuoti. Tik dabar bandymai apsimesti ar išties tapti superlojaliam gali nepadėti.

Tą puikiai iliustruoja Oskaro Koršunovo istorija. Jis visuomet buvo lojalus dabar valdančių partijų agendai, ne šiaip lojalus - entuziastas, joks ne disidentas, bet dabar net ir jis sulaukia kaltinimų bei tampa persona non grata.

Ne todėl, kad konkrečioje vietoje netikėtai pristigo lojalumo. Greičiausiai dėl tarpusavio intrigų kolegos naudojasi proga susidoroti: kažkam užstojo saulę, kažkas pageidauja jo vietos, profesinis, asmeninis kerštas ar pan.

Tad nereikėtų turėti iliuzijų, kad lojalumo demonstravimas apsaugos. Liokajaus pozicija niekada nebuvo ir nebus saugi - ji priklauso ne nuo jo paties, tik nuo jo pono malonės.

- Ir visa tai dėl karo?

- Su karu tai nesusiję, bet juo pasinaudota kaip pretekstu. Net neabejoju, kad Vyriausybė plačias galimybes susidoroti su kritikais atveriančią nepaprastąją padėtį tęs, kiek galės.

Nė viena iš kaimyninių šalių, net turinčių tiesioginę sieną su Ukraina, pagrindo ją įsivesti nematė... Tik mes.

Mat karas - puiki proga taikyti vidines represijas, visus neparankius, galios monopoliui trukdančius asmenis, judėjimus, organizacijas, įmones apkaltinant „rusiškumu": šmeižti oponentus, riboti spaudą, drausti protestus, susirinkimus ir renginius, išskyrus provyriausybinius ir t.t.

Prisiminkime, kad nepaprastosios padėties nuojautos jau senokai sklandė ore, jai paskelbti tebuvo laukiama palankios progos.

Jeigu ne force majeure arba esminiai vidiniai pokyčiai, nepaprastoji padėtis neabejotinai bus pratęsiama, draudimų tik daugės, o pilietinės laisvės ir teisės bus ne tik suspenduotos, bet ir likviduotos.

Jokia įsikerojusi despotiška jėga geruoju nepasitraukia - jai visiškai nesvarbu, kuo baigsis Rusijos agresija prieš Ukrainą. Mūsų režimas sparčiai mokosi iš putiniškojo.

- Žmonės tai supranta, bet nesiima jokių veiksmų?

- Oficialiai dabar tyčia mėginama kurti protestų išsisėmimo įspūdį, nes didieji mitingai vyko vasarą-rudenį. Nutylint esminį momentą, protestai dabar draudžiami. Niekas neišsisėmė - tiesiog jų negalima rengti: niekas nebegaus leidimų.

Vilniaus meras dėl nepaprastosios padėties, kuri, nepratęsus, baigsis balandžio 20 d., jau dabar atšaukė leidimą iš anksto suplanuotam gegužės mėnesio mitingui!

Jei žmonės susirinks, bus taikoma jėga, susidorojama kaip su nesankcionuotos akcijos dalyviais.

Valios protestuoti netrūksta, atvirkščiai - skaičius tų, kurie supranta, kas vyksta, kur einame, tik auga. Tik nebėra, kaip jį legaliai viešai išreikšti.

Todėl kol kas - lūkuriavimo, dairymosi, nerimo situacija, patas, kuris negali trukti ilgai.

Anksčiau ar vėliau, vienaip ar kitaip, nepasitenkinimas prasiverš su dar didesne jėga.

Tuo labiau jei milžiniški protestai medijose vaizduojami kaip saujelė marginalų, o saujelė valdančiosios politinės linijos simpatikų - kaip reprezentatyvus visuomenės balsas. Tą visi mato. Propaganda nebeveikia.

Valdyti ilgai vien baime, melu, šmeižtu ir fizine jėga neįmanoma - reikia legitimumo valdančiųjų akyse, bent nebylaus jų sutikimo.

Tam ir reikalinga propaganda, būtent todėl jai skiriama tiek lėšų ir visas eterio laikas.

O ji, kaip minėjau, nebeveikia (ką, beje, liudija ir išjungta komentavimo funkcija po straipsniais pagrindiniuose portaluose: suvokta, kad elfų pastangų nebepakaks permušti realias visuomenės nuotaikas, anaiptol nepalankias dabartinei valdžiai, jos vis tiek matysis).

Nes gerai propagandai reikia talento, o talentingų žmonių tarp dabartinių vietinių propagandistų nėra.

Viešųjų ryšių specialistai kliovėsi, jog publika tikės viskuo, kas bus dažnai ir garsiai sakoma prestižinio balso prestižinėse vietose - ne dėl turinio, o dėl socialinio spaudimo (prestižo) ir pranešimo intensyvumo. Ir gavo progą įsitikinti, ko toks kliovimasis vertas: nieko.

Nes publika nepamiršo, kad pasaulyje dar egzistuoja tokie dalykai kaip argumentai, logika ir faktai.

Dar baisiau - ta publika turi visai neblogą atmintį ir naršymo globaliame internete įgūdžius. Prieš 50 metų buvo galima tikėtis, kad viską lems vieno televizijos bokšto ir dviejų pagrindinių laikraščių kontrolė, bet tik ne dabar.

Aišku, visada lieka vietos smurtui - pasitelkti policiją, kariuomenę, finansines baudas. Tačiau tai paskutinis „argumentas", rodantis, kad kitų nebėra.

Be to, policijoje, kariuomenėje dirba ne dirbtinis intelektas ar robotai, o žmonės, kurie socialiai gerokai artimesni „tamsuoliais" apšauktai plačiajai visuomenei nei Vyriausybę formuojančiam klubui. Jiems irgi gali kilti klausimų dėl nurodymų pagrįstumo bei teisėtumo, jie irgi turi psichologinį poreikį jausti, jog elgiasi gerai ir teisingai.

Bet gal mus be reikalo ima paranoja? Gal totalitarizmas negresia, juk jau XXI amžius?

Tikėti istoriniu progresu, savaime atnešančiu slinktį nuo totalitarizmo prie demokratijos (tarsi istoriškai pažangesnės santvarkos formos), - ne ką mažiau naivu, nei „tikėti mokslu" (arba tikėti televizija).

Nieko panašaus. „XXI amžius" yra tik skaičius. O „istorijos dėsniai" ir „progresas" - kelių ankstesnių amžių prietarai. Nesame pranašesni už praeities visuomenes. Istorija gali kartotis, o praeitis tapo praeitimi ne todėl, kad atgyveno ar buvo įrodytas jos klaidingumas.

Europa nelinkusi „iš prigimties" į laisvę daugiau už Afriką ar Aziją (tai dar vienas modernybės prietaras, pagrįstai išjuoktas prieš gerą pusšimtį metų) - geografinė vieta mūsų šalies nedaro diktatūrai atsparesne ar svetimesne nei Rusijos ar Šiaurės Korėjos.

Beje, pirmosios koncentracijos stovyklos buvo britų (ne rusų, ne kinų ir ne nacių) išradimas (Pietų Afrikoje), o Galimybių pasai yra ne kas kita, kaip skaitmeninė preliudija į naują koncentracijos stovyklos formą.

Jų dėka netrukus galime susidurti su nauja feodalizmo atmaina - luomine visuomene, kurioje visuotinės žmogaus teisės taps istoriniu reliktu, o dauguma gyventojų - trečiuoju ir ketvirtuoju luomu.

Tai, ką iki šiol matydavome tik distopiniuose filmuose, gali tapti realybe. Būtent todėl taip sunku edukuotiems-vakcinuotiems tuo patikėti: derealizacijos jausmas - „taip būna tik filmuose".

Beįsigalinčio totalitarizmo signalai nepasiekia jų sąmonės, nes pernelyg nedera su išpažįstama pasaulėžiūra, kurios pagrindinį turinį sudaro „XXI amžius", „taip negali būti", „taip nebūna".

- Manote, kad suvokę bendrą pavojų vakarykščiai priešininkai ims sutarti?

- Žiūrint, apie kokius priešininkus kalbame. Labai daug skirtingų žmonių - nepaisant profesijų, išsilavini

mo, gyvenimo būdo, turtinės padėties, netgi politinės kairės ir (ar) dešinės - išties ėmė beprecedentiškai vienytis bendro pavojaus - diktatūros - akivaizdoje. Tačiau jie atskilo ir jau niekada nebesusivienys su ta visuomenės dalimi, kuri tapatinasi būtent su diktatūra ir joje mato tik gera.

Su ta, kuri, dabartinės Vyriausybės įgalinta, pasijuto privilegijuota, geresnė, ir elgiasi atitinkamai - tyčiojasi, žemina, įžeidinėja likusius, planuodama jų gyvenimus „paversti pragaru".

Tad susitaikymo nebus, negali ir neturi būti: su smurtautojais reikia ne taikytis, o apsiginti.

- Tikite, kad pavyks?

- Situacija nėra paprasta, bet tikiu, kad verta pabandyti.

Motyvacijos nestinga, bet reikia organizacinės platformos - alternatyvios politinės jėgos. Jei vis dar vyks laisvi rinkimai, užuot uždraudus politines partijas ir valdančiųjų įgaliojimus pratęsus neribotai (kartu su nepaprastąja padėtimi), bus ir galimybė pakeisti valdžią demokratiniu keliu.

Tam tikra prasme valdančios politinės jėgos dabar pačios mums padeda demontuodamos save: vis absurdiškesni šmeižtai, vis gausesni draudimai bei siekis bausti už niekus sukelia priešingą efektą ir nebetenka socialinio ostrakizmo galios.

Kita vertus, iki šiol lojalūs valstybei piliečiai taip pastūmėjami tapti priešais: avansu išvadinti priešais, apkaltinti ir atstumti, jie gali nebeturėti, kur daugiau eiti.

Turiu minty rusakalbius - juos kaltinantys ir žeminantys diskursai jau sklinda valdžios propagandistų lūpomis.

Tai ne tik jų atstūmimas, bet ir „dovanėlė" dabartiniam Rusijos režimui, kuriam nebereikės meluoti apie jų persekiojimą, pakaks pacituoti mūsų politikus ir žurnalistus. Ir tai bus ne Latvių gatvės, o dabartinių valdančių partijų „nuopelnas" (nebent įtartume, kad vieni ir kiti kaip nors susiję).

Arba „antroji Lietuva" laimės, arba pralaimės ir praras viską, ką šioje šalyje verta mylėti ir ginti.

„Vakarų ekspreso“ redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su Nuomonių rubrikos tekstų autorių nuomone.