Gintaras Furmanavičius: Bankas, kuris Lietuvoje baigia uždaryti klientų aptarnavimo skyrius didžiuosiuose miestuose, Rusijoje išlaiko filialą

Todėl, tiek prieš užmegzdami dalykinius santykius, tiek jų metu, prašome kliento užpildyti anketą ir joje nurodyti:

• pagrindinę informaciją apie save,

• vykdomą veiklą ir pajamų šaltinius,

• finansines operacijas.

Ši informacija mums padeda ne tik geriau pažinti klientą, bet ir pasiūlyti geriausiai jo poreikius atitinkančius produktus ir paslaugas. 

Be to, ja remdamiesi,  galime lengviau užkirsti kelią pinigų plovimui ir apsaugoti klientą nuo sukčiavimo atvejų."

Tokią ar panašią sapalionę iš banko pastaraisiais metais yra gavę visi, kurie valdžios prievarta buvo nugrūsti į bankų glėbį, bandant visais įmanomais ir neįmanomais būdais išstumti iš apyvartos grynuosius pinigus, uždraudžiant ne tik atlyginimų išmokėjimą jais, bet ir iki 5 tūkstančių eurų sumažinant atsiskaitymo grynaisiais ribą. 

Nagi, praleiskime pasaką apie tai, „kokiu tikslu klientas nori su mumis bendradarbiauti ir kuo jis verčiasi" (šiaip tai visai ne banko reikalas, kuo verčiasi jo klientas) ir atkreipkime dėmesį į paskutinį sakinį: „galime lengviau užkirsti kelią pinigų plovimui ir apsaugoti klientą nuo sukčiavimo atvejų."

Šią savaitę labai tyliai visų teisingųjų portalų paraštėse pasirodė ir labai greitai į archyvus buvo perkelta svarbi žinia, kurios antraštė skelbė: „Teismas buvusią „Swedbank" vadovę pripažino kalta dėl sukčiavimo ir pasiuntė už grotų".

Toliau tame greitai dingusiame tekste buvo rašoma, kad „2019 metų pradžioje pasirodžiusiame Švedijos transliuotojo SVT tiriamosios žurnalistikos laidos sukurtame dokumentiniame filme buvo nurodyta, kad iš „Swedbank" sąskaitų į Baltijos šalis, visų pirma į Estiją, pasitelkiant įtartinas ir rizikingas operacijas buvo nukreipta mažiausiai 40 mlrd. Švedijos kronų, o ta suma tuomet atitiko 3,9 mlrd. eurų."

O štai mano geras bičiulis verslininkas prieš kelias savaites norėjo apmokėti savo įmonės įsigytą gaminį iš asmeninės sąskaitos, kuri yra tame pačiame „Swedbank". Manote jam pavyko? 

Štai nuasmeninta ištrauka iš banko laiško jam, gauto po to, kai buvo pateikti visi reikalingi dokumentai mokėjimui atlikti: „Dėkojame už pateiktus dokumentus. Papildomai dėl 1xxxx EUR mokėjimo UAB XXX prašome pateikti:

1. Trišalės sutarties kopiją, pagal kurią vykdomas mokėjimas;

2. Įmonės gavėjos registracijos dokumentus;

3. Prekių kilmę patvirtinančius dokumentus.

Prašome patikslinti, kodėl mokėjimas vykdomas iš Jūsų sąskaitos.

Sprendimas dėl tolimesnio mokėjimo vykdymo bus priimtas tik gavus ir įvertinus aukščiau nurodytą informaciją ir dokumentus."

Supratote? Žmogus, kuris yra įmonės akcininkas, pavedimu perka prekes savo įmonei už mažiau, nei 20 tūkstančių deklaruotų ir banko sąskaitoje esančių eurų. 

Bankas beveik savaitei sulaiko legalius pinigus, prašo konfidencialių sutarčių ir kitų dokumentų, o tada, priklausomai nuo to, gerą ar prastą seksą iš vakaro turėjo sprendimų priėmėjas, priims sprendimą, leisti ar ne apmokėti savo legaliais pinigais savo įmonei nupirktas prekes. 

Nežinau, ar žodis „išsipisinėjimas" yra necenzūrinis, bet kitokio įvertinti aprašytai situacijai aš nerandu. 

Gal bankas gali mums paaiškinti, nuo kelių milijardų eurų darant pavedimus nereikia pateikti jokių dokumentų?

Jei to maža, galime tęsti temą apie skaidrųjį „Swedbank". 

Tikriausiai mažai kas žino, jog JAV OFAC (Užsienio turto kontrolės tarnyba) apkaltino „Swedbank Latvia AS" padarius 386 akivaizdžius pažeidimus, kurių bendra suma siekė 3 312 120 JAV dolerių ir pažeidus sankcijas, susijusias su mokėjimų siuntimu į Krymą per JAV bankus korespondentus 2015 ir 2016 metais. 

„Swedbank" nesiginčijo ir 2023 metais sutiko sumokėti 3 430 900 JAV dolerių baudą.

Dar viena tyliai nustumta į paraštes žinutė, kurios antraštė skelbia: „Švedijos bankas SEB toliau vykdo verslą Rusijoje." 

Taip, taip, įpusėjus tretiesiems karo Ukrainoje metinėms. Ir čia mums, kvaileliams pasipila ant galvos eilinės makaronų porcijos. 

„SEB banko padalinys Rusijoje uždaromas taip greitai, kaip įmanoma, o SEB Rusijos padalinyje niekada neturėjo ir neturi Rusijos bendrovių", - sako mums SEB banko finansų vadovas Masihas Yazdis. 

Ponas Masichas nestabdo ir patiekia dar vieną makaronų porciją: „Rusijoje esančio banko uždarymui reikalingas Rusijos prezidento parašas."

Įsivaizduojate Vladimirą Putiną, sėdintį savo kabinete ir pasirašinėjantį ant visų Rusijoje filialus turinčių įmonių uždarymo dokumentų? 

Įdomu, Visvaldas Matijošaitis irgi gavo Putino parašą, uždarinėdamas savo verslus Rusijoje?

O dabar - desertas iš tų pačių makaronų, kurį serviruoja tas pats ponas Masichas: „Tai yra Šiaurės šalių ir Vokietijos bendrovės, su kuriomis palaikome tvirtus ryšius Šiaurės šalyse ir Vokietijoje. 

Joms reikia banko, kur padėti savo indėlius ir jie neturi prieigos prie kitų paslaugų, išskyrus indėlius dėti SEB Rusijoje. (...) Bet jos turi galiojimo terminus, negali jų tiesiog nutraukti. 

Viena yra likusi. Bet mes kalbame apie nedidelius vienaženklius skaičius JAV doleriais."

Girdite? Bankas, kuris Lietuvoje baigia uždaryti klientų aptarnavimo skyrius didžiuosiuose miestuose, Rusijoje išlaiko filialą, kuriame „kalbame apie nedidelius vienaženklius skaičius"!

Aš vis laukiu, kada gi aukštesnes pajamas ir geresnį išsilavinimą turintys didžiųjų miestų gyventojai susirinks į koloną, kurios priekyje su Ukrainos vėliava žygiuos premjero patarėjas Olegas Šurajevas ir rengs piketą po piketo prie visų SEB dangoraižių, taip, kaip tai darė prie „Viči grupės" įmonių. 

Juk mes ne kokie watmanai ar Kremliaus troliai, kurie netiki, kad pas mus visiems galioja vienodi standartai, ar ne?

Daugelį mūsų jau seniai erzina skandinavų bankų savivalė Lietuvoje, į kurią jokio dėmesio nekreipia Lietuvos bankas. Kodėl nekreipia? 

Šioje vietoje priminsiu jums penkiolikos metų senumo įvykį, o išvadas jūs pasidarykite patys. 

2009 metų liepos 14 dieną pasirodė žinia apie pirmąjį naujai išrinktos prezidentės Dalios Grybauskaitės vizitą į užsienį, kurioje buvo sakoma: „Numatyti Lietuvos vadovės susitikimai su pastarąjį pusmetį Europos Sąjungai pirmininkaujančios Švedijos premjeru Frederiku Reinfeldtu, su Lietuvoje veikiančių Švedijos bankų atstovais, Švedijos parlamento vadovais."

Žinant, kad dvi kadencijas Lietuvos bankui vadovavo ištikimas Lietuvos Dalios klapčiukas Vitas Vasiliauskas, kuriam moralė yra ne šio pasaulio dimensija, išvadas pasidaryti tikrai nėra sunku.

Ir dar viena prieš kelis metus tyliai praėjusi žinia, kurios tikriausiai niekas net nepastebėjo. 

Prisimenate, kaip buvo valomas kelias nuo konkurentų skandinavų bankams, tos pačios Dalios paliepimu brutaliai išmetant iš rinkos „Snoro" ir „Ūkio" bankus? 

Pamenate, kokie kosminiai pinigai buvo mokami iš Amerikos atvykusiems „Snoro" administratoriams?

„Snoro" savininkus atstovaujanti bendrovė buvo kreipusis į Paryžiaus arbitražo teismą. 2019 metais pranešimą apie inicijuotą procesą gavo prezidentė Dalia Grybauskaitė, finansų ministras Vilius Šapoka, teisingumo ministras Elvinas Jankevičius, premjeras Saulius Skvernelis, užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ir Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas.

Kuo gi baigėsi ši byla? Niekuo. Arbitražo teismas, vadovaudamasis Jungtinių Tautų Tarptautinės prekybos teisės komisijos (UNICTRAL) tarptautinio arbitražo taisyklėmis, 2022 metų liepos 1 dieną priėmė galutinį sprendimą, kuriuo atsisakė nagrinėti Rusijos investuotojų teisių apsaugos užsienio valstybėse fondo ieškinį prieš Lietuvos Respubliką.

Arbitražo proceso tikslais Fondas taip pat buvo pateikęs ieškinį JAV teismui, kuriuo siekė gauti informaciją iš AB banko „Snoras" laikinojo administratoriaus Simon Freakley apie banko laikinąjį administravimą 2011 metais ir kitas aplinkybes, taip pat siekė apklausti laikinąjį administratorių. JAV Aukščiausiasis Teismas 2022 metų birželio 13 dienos sprendimu atmetė Fondo ieškinį.

Pabaigai - mano mėgstamo filosofo Artūro Šopenhauerio mintis: „Jokie pinigai nebūna taip gerai panaudoti, kaip tie, kuriuos mums nusuko: už juos įsigijame išminties."

Nuomonės autoriaus pozicija nebūtinai sutampa su redakcijos, už nuomonę atsako autorius