Gintaras Furmanavičius: Didžiausias skausmas būna tada, kai žūsta gražioji svajonė

Aš, kaip ir daugelis jūsų jau keli metai svajoju gyventi Gerovės valstybėje.

Dar ne taip seniai aš tikrai nežinojau, kas tai yra, ta Gerovės valstybė.

Iki to laiko, kol šio termino neišgirdau iš Daukanto aikštėje paskutinius kadencijos mėnesius skaičiuojančio Gitano Nausėdos, už kurį ne tik atidaviau savo balsą praėjusių prezidento rinkimų antrame ture, bet ir aktyviai agitavau tą daryti savo artimuosius.

Šiandien galiu atvirai prisipažinti, kad mano favoritas anuose rinkimuose buvo Vygaudas Ušackas, tačiau jis netikėtai atsisakė juose dalyvauti.

Tuomet, 2019 metais antrame ture su Šveiko cituotoja galėjo kandidatuoti ir bulvių maišas, - aš vis tiek būčiau balsavęs už jį.

Kaip visi žinome, bulvių maišas nedalyvavo, todėl mano balsas, kaip ir ne vieno jūsų, nukeliavo dabar pareigas einančiam Daukanto aikštės rūmų šeimininkui.

Taigi, atlikęs trumpą išpažintį noriu grįžti prie svajonių. 2020 metų spalio 28 dieną Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda visuomenei pristatė išsvajotą Gerovės Lietuvos viziją, kuria ketino vadovautis, besiruošdamas darbuotis ranka rankon ir koja kojon su būsima vyriausybe.

Tada mes dar nesvajojome, kad ta vyriausybė bus geriausia, kas galėjo nutikti Lietuvai.

Dabar jau žinome, nes mums tai buvo ne kartą paaiškinta. Ir aš su siaubu galvoju, o kaip turėtų atrodyti blogiausia, kas galėjo nutikti Lietuvai?..

„Gerovės Lietuva turi būti stipri, teisinga, žalia ir inovatyvi Europos Sąjungos valstybė", - sekė savo pasaką mums Gitanas kiek daugiau, nei prieš trejus metus.

Pasak Prezidento, tik stabilioje ir saugioje aplinkoje, kurią užtikrintų stipri valstybė, gali atsiskleisti Lietuvos žmonių gebėjimai.

Tam tikslui „būtina siekti energetinės nepriklausomybės, stiprinti infrastruktūrą, kurti papildomas jungtis su Vakarų Europa, vykdyti aktyvią užsienio politiką, nukreiptą į euroatlantinę integraciją ir taikos išsaugojimą bei demokratinių vertybių sklaidą kaimynystėje."

Daug ten visko buvo pripasakota.

Jeigu vertinsime jo svajones apie tai, kad privalu plėsti socialines paslaugas, skatinti užimtumą, taip pat užtikrinti veiksmingą regioninę politiką ir kokybiškas sveikatos paslaugas, mano svajonėms vietos jau nebeliks.

Pakalbėkime verčiau apie svajones, kurias nesunku pamatuoti.

Aš drįstu galvoti, kad turiu pakankamai išvystytą fantaziją, tačiau ir jai sunku pakilti iki tokio lygmens, kad, anot teksto iš tos pačios prezidento svajonių pasakos, „siekiant Gerovės Lietuvos, santykis tarp didžiausias ir mažiausias pajamas gaunančių gyventojų pajamų turėtų sumažėti bent iki 5 kartų, o vidutinis darbo užmokestis regionuose - pasiekti ne mažiau 85 proc. sostinės regiono lygio."

Ir štai aš užsimerkiu ir savo svajonėje matau, kaip mažiausias pajamas gaunantys Lietuvos gyventojai kas mėnesį parneša namo savo plastikinėse bankų kortelėse po 4 tūkstančius eurų.

Jau norite patikrinti mano psichinę sveikatą?

Neskubėkite. Kaip visada, informaciją nesunkiai randame viešai prieinamuose šaltiniuose.

Neimkime domėn kažkokių privačių verslo struktūrų, kas mėnesį išmokančių savo darbuotojams po 50 ar 60 tūkstančių eurų siekiančius atlyginimus, ar iš biudžeto išlaikomų propagandos fabriko LRT vadovų, atlyginimų dydžiu lenkiančių valstybės vadovus.

Imkime kad ir visiems puikiai žinomą įmonę Google Lietuva, kuriai gryno atsitiktinumo dėka nuo 2018 metų spalio 15 dienos vadovauja lietuviško Briuselio kopūsto Andriaus Kubiliaus atžala Vytautas. 20-ties jos darbuotojų atlyginimo vidurkis spalio mėnesį buvo 20 973,26 euro.

Iki tol Vytautas Kubilius buvo Baltarusijos energetikos srityje dirbančios UAB „Modus group" stebėtojų tarybos narys.

Juk ne tik Dainiaus Kreivio, bet ir kiekvieno tikro konservatoriaus svajonė užaugus būti energetiku.

Na, mieli mano skaitytojai, tai kiek gi jūsų parneša namo kas mėnesį po mano minėtus 4 tūkstančius eurų?

Galbūt geriau pasisekė regionams, svajojantiems pasiekti 85 procentus sostinės regiono darbo užmokesčio lygio? Paskaičiuokime, ponai kurmiai.

Didžiausią - 2 219,6 eurų darbo užmokestį šiemet gavo Vilniaus apskrities įmonių, įstaigų ir organizacijų darbuotojai.

Tuo tarpu vos už šimto kilometrų esančios Utenos apskrities darbuotojai vidutiniškai uždirba 1 601,5 eurų.

Atlikę nesudėtingus aritmetinius veiksmus gauname varganus 72 procentus, kas yra akivaizdžiai mažiau už 85 procentus.

Svajonėms vis trukdo į realybę negailestingai grąžinantys skaičiai.

Tuomet pasvajokime apie tai, kaip „stabilioje ir saugioje aplinkoje, kurią užtikrintų stipri valstybė, gali atsiskleisti Lietuvos žmonių gebėjimai."

Užsimerkiu ir svajonėje matau save gyvenantį Lietuvoje, kurioje kiekvieno mūsų saugumu ir valstybės stabilumu rūpinasi mūsų išrinktas seimas ir Prezidento dekretu paskirta vyriausybė.

Rūpinasi taip, kaip rūpinosi mūsų visų sveikata pseudopandemijos metu, kuomet mūsų ramybę saugojo policijos ir kariuomenės postai miestų prieigose, o saugumu rūpinosi Armonaitės ministerija, įvedusi šiukšles, skambiai pavadintas „Galimybių pasais", kurios padalino mus į geruosius ir antrarūšius, o tuo tarpu kovai su mirtinu virusu vadovavo jūrų pėstininku svajonėse save matantis Arūnas Dulkys, įvardintas skambiu „operacijų vadovo" titulu.

Svajonės nuo realybės nesiskyrė tik toje vietoje, kur kalbama apie atsiskleidusius Lietuvos žmonių gebėjimus.

Ne svajonėse, o tikrovėje normalūs ir nupirktu mokslu netikintys žmonės, aplenkdami policijos užtvarus ir ant kelių supiltas smėlio krūvas lankė tėvus ir senelius bei su artimaisiais šventė ir Kalėdas, ir Velykas.

Sunku nesistebėti ir žmonių gebėjimais ne tik svajonėse išgyventi šioje jau net lietaus vandenį ir sniegą mokesčiais apdedančioje valstybėje, bet ir kurti joje darbo vietas ir daryti verslą. Ir vėl visas valstybės vadovo svajones skaičiais griauna Registrų centras, paskelbęs, jog vien šiais metais Lietuvoje jau išregistruota 23 tūkstančiai įmonių.

Tik svajoti galima buvo gyventi stiprioje valstybėje, kuri ne tik paskelbė ekonominį karą didžiausia pasaulio ekonomika įvardijamai Kinijai, bet ir nugalėjo ją.

Vėl netikite?

Štai jums šių metų rugsėjo 26 dienos jokiose svajonėse nemeluojančios žiniasklaidos antraštės: „Matas Maldeikis: „Lietuva laimėjo prekybos karą su Kinija".

Beje, tokio seimo nario dar prieš keletą metų aš irgi neįsivaizdavau jokiose savo svajonėse.

Tęsiant kalbą apie tik prezidento svajonėse ir Igničio vadovų realybėje egzistuojančią „Gerovės valstybę" būtina prisiminti ir mums sektoje gerovės pasakoje nuskambėjusią frazę apie „demokratinių vertybių sklaidą kaimynystėje."

Juk kiekvieno politiko svajonė yra paskirti kaimyninei valstybei savo prezidentą, tampyti jį po visą Europą, iš mūsų visų pinigų apmokėti jo išlaidas, įskaitant sporto klubus bei vaikų mokslą ir galiausiai, kai jau pakankamai prijuokinai pasaulį, prezidento iškamšą, vardu Sviatlana, palikti dulkėti iš mūsų biudžeto išlaikomame prabangiame būste.

Gerovės valstybės gyventojų svajonių sąrašą galima tęsti iki begalybės.

Juk kaip gera kartais užsimerkti ir persikelti į tą realybę, kurios vis nėra ir artimiausioje ateityje nebus.

Prisimenate, kai būdami maži gulėdavome pievoje ir žiūrėdami į žydrą dangų svajojome apie linksmus ir laimingus gyvenimus?

Koks bebūtų sudėtingas gyvenimas, nenustokime svajoti. Aš, pavyzdžiui vis dar svajoju, kad MANO valstybės Prezidentas bučiuotų MANO valstybės vėliavą.

Svajokite ir jūs!

„Didžiausias skausmas būna ne tada, kai vinys perveria kūną, o tada, kai žūsta gražioji svajonė.

Kūnas gali kentėti arba mirti, o sužeista ir nuvainikuota siela kenčia pragarą kasdien."

(Andrè Morua.)

Lietuvos Respublikos Konstitucija, 25 straipsnis

Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti.
Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.
Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.