2010 m., kai man buvo teikiama Vinco Kudirkos premija, gal pirmoji pasveikinti priėjo 2009 m. tos pačios premijos laureatė Gražina Sviderskytė, iki tol pažinota tik iš televizoriaus ekrano. Man atrodo, iš karto pajutome abipusę simpatiją. Dabar ji su sūnumi gyvena Kanadoje. Nuo Lietuvos nėra atitrūkusi. O feisbuke skelbiamos jos mintys dažnai susišaukia, o kartais ir „susiklykauja“ su manosiomis.
Net apsalau aptikusi tokią jau Kalėdomis „paspalvintą“ žinią - prie padėkos nuo Gražinos kaimynės atviruko toks tekstas: "Galų gale, tai - viskas, ko reikia: būti geru kaimynu. Būti geru kitam. Gerumas, iš esmės, yra veiksmažodis. Praleidus veiksmą, iš gerumo lieka plepalai ir smegenų plovimas: marketingas, ideologija ir demagogija. O praleidus patį gerumą nelieka nieko.
Atviruko istorija paprasta: „Amazonas“ karučiu atvilko didelę dėžę neprašytų ir nelauktų kalėdinių dovanų. Žinote, kaip būna: „Ne jūsų? Na, tai dabar bus jūsų. Jei turinys nedomina, išmeskite ar paaukokite.“ Didelė pakuotė, kipšas prieškambaryje. Brūkšt žirklėm, ir viskas, kas viduj, bus mano. Tai bent laimė! Laimė?
Skambinu „Amazon“. „Galgi nuvešit gavėjui?“ - bandau spausti. Ne. Užuot išsikrovus dovanas ir tęsus dienos darbus, lyg kine save regiu ir stebiuosi, kad vaikštau aplink dėžę ir visaip burnoju. Sutikrinu adresus, ieškau asmens internete. Supratau, kur klaida.
Vėliau, parvažiuodama iš susitikimo, skambinu į duris. Ilgai laukiu, kol jas atidaro Nadine. Sakau, - labas nuo „Amazon“, gal užsuksit pas mane pasiimti lobio? Nadine yra neįgali ir turėtų samdyti taksi net trumpai kelionei. Gražu. Ką gi. Mano racionalioji pusė burnoja, nes mano geroji pusė jau vėl turi planą. Pakuotę vakare Nadine nuneša mano sūnus. Juokų darbas aukštam, stipriam vaikinui. Parneša padėkos atviruką.
Tokia tad mano laimė. Tyli, pilka, be dramos ir kalėdinių blizgučių. Dalijuosi ja ir įmetu srautan, manau, tinkamu metu. Artėja kalėdinis minėto trejeto vajus. Marketingas, ideologija ir demagogija liesis nuo prekybcentrių lig prezidentūros.
Nepakvaiškime. Likime geri. Abejingas žmogus - kaip sugedęs šviestuvas. Apmaudžiausia, jei gedimas - nepataisomas: būtų geras daiktas, bet neveikia."
Tokia tad žinutė nuo bendravardės Gražinos. Įdomiausia, kad kaip tik prieš ją perskaitant, panašios mintys sukinėjosi ir mano galvelėje. Apie gerumą ir puikią kaimynystę. Pernai, kai per Kalėdas niekur nei pas ką negalėjai krutėti, judėti, o ir į savo kamarą nelabai galėjau kviesti „namų ūkių“, dar prieš Kalėdas laiptinės kaimynas iš savo sodybos atitempė eglės šakų pasidabinti.
O Kalėdų dieną - skambutis į duris. Už jų - tas pats kaimynas su kalėdinės žąsies šmotu ir garuojančiomis bulvėmis. „Bulves pats auginau, o žąsis irgi ne iš prekybcentrio. Jūsų stalui - nuo mūsų šeimos stalo. Su Kalėdomis“, - šypsojosi.
Kaimynas iš gretimos laiptinės, nuoširdžiai su šeima globojęs per abu karantinus, dar prieš Kūčias užnešė gražiai įpakuotą dėžutę, ant kurios - nuoširdžiausi linkėjimai. Ją pradariusi radau gėrybių, taip praturtinusių mano kamaros Kūčių vakarienę.
Smulkmenos, sakysite? Ne, dėžutėje buvo įpakuotas gerumas. Jo niekas negali atstoti, kaip bendravardė teigia: „Praleidus veiksmą, iš gerumo lieka plepalai ir smegenų plovimas: marketingas, ideologija ir demagogija.“ Nuo savęs pridėsiu - komercija su bedvasiais blizgučiais.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą