Iš ponios Aldonos gavau tokio turinio laiškelį: "Nevaikštau po pėdos operacijos. Sveikstu. O anądien nuvežė į kirpyklą prie pat durų senamiestyje. Reikėjo žengti tik du žingsnius. Gerai, kad galima buvo nusitverti pastolių - nenugriuvau. Tai vėl priminė gandus, kaip ir kodėl tie akmenys senamiestyje radosi... Ir tada piktinausi, rašiau.
Netylėjo ir kiti klaipėdiečiai. Bet šuns balsas dangaus nesiekia.
Dar viduramžiais turtingesnieji klojo šaligatvius šlifuotomis akmens plokštėmis, idant panelėms būtų lengviau žengti kurpaitėmis. Ir net arkliams grindė šlifuotą taką gatvės viduryje.
Šiandien vyksta tai, ką dar tuomet įžvelgiau - po kiek laiko keis dangą. Vėl milžiniškos išlaidos...
Tikrai lengviau gyventi turint pinigų. Bet kodėl nekyla noro gyventi klestinčioje šalyje? Kodėl beveik kiekviename žingsnyje susiduriame su kažkokiu bukumu? Anądien, dar sveika, nunešiau popieriaus atliekas prie specialaus konteinerio. Ir beveik apsiverkiau: kas tokius sukūrė ir kas projektus tvirtino? Anga siaurutėlė, kaišiok po laikraštėlį. O kur dėti dideles kartono pakuotes nuo baldų, siuntinių ir panašias?
Šiandien tempai visai kiti. Negi jauna šeima turi laiko prie konteinerio kaišioti po popieriuką atsinešusi jų didesnį kiekį? Ar lakstyti iki konteinerio kasdien? Juk nepristatyta jų prie kiekvienų durų. Tai kad ir senas ne kiekvienas beturi jėgų brukti pro tą siaurutę angelę. O jei dar atklibinkščiavai su kriukiais... O jei tu ratukuose - nepasiekiama aukštybė.
Tokių kasdienybės pastebėjimų apstu. Vis atsidūstu ir galvoju - kada bus daugiau tų nuostabių, protingų mūsų žmonių, apie kuriuos kai išgirstu, širdis džiaugiasi - kokie mokslininkai! Kokie protai!
Kažkada manęs pagyvenusi amerikietė klausė: „Ir kokia ta tavo šalis, jei jūs visi vienas už kitą geresni?“ Kaip norėčiau tai dar ir dar kartą išgirsti. Pabandykit įsivaizduoti tą nuostabų jausmą, išgirdus tokius žodžius. Ar dar išgirsiu, ar pajusiu?" - klausė p. Aldona.
Biurokratiniai sunkumai
Ponios Violetos zirzalas jau kiek senstelėjęs, bet vis tiek aktualus: „Gal pusdienį skambinau “Sodrai" - rūpėjo išsiaiškinti, ką turėčiau daryti vienišės paramai gauti.
Kai pagaliau atsiliepė atsakiklis, žinoma, prasidėjo komandos spaudyti mygtukus, raminančios muzikėlės ir pagaliau gyvas balsas man klosto sąlygas: reikia santuokos, ištuokos liudijimų, dar kažkokių ten dokumentų dėl vaikų (sūnus žuvęs avarijoje).
Nusispjoviau: ašiš vis jau dabar abejoju, ar vyrą turėjau. Viskas vyko prieš 50 metų. Ženyjomės gal Gargžduose, kur išsituokėm - net nebeprisimenu", - referavo ji.
Taigi, kaip ir senstelėjęs zirzalas, nes naujosiose technologijose nelabai susigaudantys senjorai vienišiai apraminti: nuo kitų metų jokių dokumentų nereikėsią - viskas bus sprendžiama automatiškai.
Bet, oi, kiek daug instancijų, kuriose bet kokie reikalai automatiškai nesprendžiami. Nurodomi internetiniai puslapiai, programėlių programėlės. Net dar ne senjorai tarp jų pasimeta.
Išeitis? Telefonai. Jais dialogai panašūs, kaip aprašytasis - popieriukai, popieriukai ir dar sykį popieriukai, tik - internetiniai.
Juk įvairių instancijų kėdes aptūpusieji biurokratai prieš nosį turi kompiuterius. Juose - visos žinios, kas kam priklauso ar nepriklauso: išmokos, kompensacijos, pensijų dydžio kitimai ir t. t. Manau, yra galimybių tai daryti „automatiškai“... Bet kurioje instancijoje.
Vaismedžių šakelė
Lapkričio 28-ąją prasideda adventas. Pasimerkime drungnam vandeny vaismedžio ar vaiskrūmio šakelę, kuri turėtų pražysti Kalėdoms. Ir pradėkime laukti kalėdinių stebuklų.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą