Henrikas Vaitiekūnas

Henrikas Vaitiekūnas: Kas po devintu prakaitu slypi?

(2)

Atsakymą gausite nedelsiant: po juo slepiasi brangiausioji pasaulio kosmetika. Tiesa, žodis „brangiausioji“ čia beveik netinka. Nes ir už didelius pinigus šiandien jos nenusipirksite. Nes – nėra! Negaminama! Nesurenkama! Blogiausia – kad pamiršta.

Atsakymą gausite nedelsiant: po juo slepiasi brangiausioji pasaulio kosmetika. Tiesa, žodis „brangiausioji“ čia beveik netinka. Nes ir už didelius pinigus šiandien jos nenusipirksite. Nes – nėra! Negaminama! Nesurenkama! Blogiausia – kad pamiršta.

Štai kokiu vingiuotu taku pas jus atkeliauja rašinys apie neskanią ir atstumiančią, tačiau orams šylant dažnam lietuviui aktualią prakaito ir prakaitavimo problemą.
Yra žmonių, niekuomet su ja nesusidūrusių. Yra nuolat – žiemą-vasarą – dėl to besikankinančių. Yra tokių, kurie prakaitu apsipila streso apimti. Kai kam tai – nemalonus ligų palydovas. O dar gali būti, kad tą bėdą tik psichika diktuoja.

  Todėl turime progą pradžiamoksliui prisiminti.
Visuotinai prieinami žinynai skelbia, kad prakaitas – tam tikrų liaukų išskiriamas specifinio kvapo sekretas, kuriame be vandens (98 proc.) dar būva šlapalo ir įvairių druskų. Ir rūgščių. Ir net gliukozės. Ir net metalų įvairiausių. Tiesa, kas tuos žinynus šiais laikais sukontroliuos? Jų autoriai prirašo ne to, ko norim, o to, kas jiems į galvas šauna. Pavyzdžiui, praneša, kad arklių prakaitas putoja, o begemoto yra... rausvas. Gal ir tiesa. Bet jūs virtuvinį ginčą laimėsit ne apie arklius ar begemotus diskutuodami: praneškit šeimynai, kad jau bemaž šimtmetis, kai rimtų mokslininkų įrodyta: prakaitas, nors mums gali atrodyti geltonas, rožinis, žalias ar net mėlynas, NETURI jokios palvos ir jokio kvapo! (Vadinasi, lietuviškas posakis „iki kruvino prakaito“ – ne iki galo teisingas! Ir kaip tuomet su rašinio autoriaus užmačia (apie tai tikrai šiandien dar perskaitysite), kad geras gydytojas ir be sudėtingų tyrimų apsies: jis ligą nustatys pagal... prakaito kvapą?).

  Maišalynės – iki lubų. Tačiau vienas kitam prieštaraujantys faktai čia ne šiaip sau sudėlioti. Jie tiesiog primena, kiek daug dar turim tyrimų laukiančių dalykų. Kaip skubėdami nespėjam. Ir dar mums rūpi, kad mūsų propaguojamos sveikatinimo temos būtų nenuobodžios. Nes visais atvejais – geriau prakaitas nei... ašaros.

  Teisingiausia galvon šaunanti mintis yra tokia: prakaitas yra termoreguliatorius. Bet gi vien tuo skaitytojo nesudominsi! Todėl pranešu jums (spauda apie tai nerašo, nes informacija iš dalies konfidenciali), kad moderniausieji kriminaliniai tyrimai pagal prakaito paliktas žymes dabar jau atskiria ne tik pėdsaką palikusiojo lytį, bet ir asmenybės detales. Tačiau kaip, jei teigiama, kad prakaitas nekvepia?

  Nekvepia tik grynasis prakaitas, kuris vienas pats tik teoriškai ir egzistuoja. Tas kvapas (t.y. nemalonus dvokas, dėl kurio iš dalies ir šis rašinys sukurptas) randasi susimaišęs su visa kita organine mūsų kūno chemija. O tos chemijos rinkinukas, tai yra mūsuose gyvenančios bakterijos, – kiekvieno individo vis kitoks. Jis priklauso nuo mūsų aktyvumo, sveikatos (ir vartojamų vaistų), nuo individualaus tos dienos meniu ir net nuo psichinės būsenos – streso ar jaudulio.

  Iš čia ir visi nepatogumai. Vieni slepia, antri bando gydyti, o treti (jų daugiausia) ima maskuoti. Ir blogą situaciją dažnai dar labiau pablogina. Dėl elementaraus nežinojimo. Dėl apsileidimo. Arba dėl to, kad kultūringas lietuvis mano, jog nekultūringa yra kitam lietuviui higienos klausimais patarinėti.

  O dabar prašome pranešti, ar tikrai žinote, kuo dezodorantas nuo antiperspiranto skiriasi? Pamokėlė gali būti naudinga. Todėl atminkite: kiekvieno dezodoranto sudėtyje yra antibakterinės medžiagos – triklozano. Užpurkštas ant odos, jis sudaro nepalankią bakterijoms terpę ir taip sumažina prakaito (bei kvapo) išsiskyrimą.

  Antiperspiranto sudėtis labiau gąsdinanti: teigiama, kad kiekviename jų yra aliuminio detalių, užkemšančių prakaito liaukas. Bakterijos per tą aliuminį negali prasiskverbti ir... kvapas (dvokas) nebesklinda.

  Ir dar labai svarbu, kaip teisingai tomis priemonėmis jūs naudositės. (Neaiškinkit iš anksto, kad puikiai  žinote). Bet kurį antiperspirantą užpurkšti galima tik ant sausos ir švarios odos. Ir tikrai ne iškart po dušo! Apie dezodorantą: ne anksčiau nei valandai po skutimosi praėjus. Antraip, pakenksite odai. Ir galiausia apie nuolatinę lietuvaičių klaidą: manoma, kad antiperspirantas tinka prieš pradedant darbo dieną. Bet tai – rimta klaida: tikri žinovai jį naudoja tik prieš naktį.

  Prakaitas padeda išgyventi: tai – signalas, kad organizmas perkaito ir reikia ką nors reguliuoti. Su tam tikru džiugesiu turime pranešti, kad kuo žmogus sveikesnis, tuo greičiau (priklausomai nuo krūvio) jis ims prakaituoti. Ir dar šaukštelis paguodos vyresnėlesniems: su amžiumi prakaituojama vis mažiau.

Bet gi ne šitos informacijos laukiate: jūs norite įrodymų, kad geriau kvapus užuodžiantys mūsų šeimos daktarai lengviau ir mūsų diagnozes nustato. Prašom.

  Jei oda skleidžia rūgštoką acetono kvapą, galite turėti kepenų problemų. Chloro kvapas liepia susirūpinti inkstais. Tuberkuliozės kvapas turi acto prieskonį. Diabetas, žinoma, kvepia saldžiai. O vienas nemaloniausių nuo žmogaus sklindančių kvapų yra... pelių kvapas. Jis išduoda medžiagų apykaitos problemas. Na, o visokie maža džiaugsmo mums atnešantys ir pradžioje dar nematomi grybeliai „išsiduoda“ pauosčius savąsias pažastis. Jei sergate, jose „rasite“ ir žuvies, ir surūgusio pieno, ir chlorkalkių kvapus. Gera tuose dvokuose tik tai, kad laiku juos pastebėjote ir priemonių ėmėtės.

  Ketvirtadienis – savaitraščio „Lietuvos sveikata“ išleidimo diena – visuomet gera proga mitams bei legendoms patvirtinti arba paneigti. Viena tokių istorijų – pasakojimas apie tai, kad visiškai neprakaituoja tam tikra dalis Azijos žemyno gyventojų. Ir – kas mums svarbu! – jų parduotuvėse, sako, nei dezodorantų nei antiperspirantų nėra. Beveik teisybė. Nes tose šalyse – Japonijoje, Kinijoje, Jakutijoje, Buriatijoje ir pan. – gyvena kito genotipo žmonės. „Kaltas“, pasirodo, kažkoks baltymas ABCC11. Tegu apie jį mokslininkai aiškinasi. Tiesa, kol jie tai daro, netikėti dalykai paaiškėja.

  Pavyzdžiui, pradžioje niekaip nesuprasta, kodėl stipriai prakaituoja (ir dvokia!) Kambodžoje gyvenantys khmerai. Azijiečiai gi! Pasirodo, jų genetinės šaknys – už tūkstančių kilometrų nuo gyvenamosios vietos – Australijoje ir Madagaskare...

  Bet mums labiau rūpi lietuviškas prakaitas ir jo kvapas. Todėl trejetas patarimų gausiau prakaituojantiems. Kuomet teks ilgiau pabūti saulėje – jokių kvepalų! Jokių kremų (ir naktinių!), kurių sudėtyje yra retinolio! Ir jokių saulėtą dieną (ir dėl prakaito, ir dėl galimų nudegimų) eterinių aliejų!
Pabaigoje – apie tą pasaulyje brangiausią kosmetiką, kurios... nebėra. Antikos laikais moterys kvėpinosi... gladiatorių prakaitu. Sugalvokit, kuo jį dabar pakeisti!

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder