Jolanta Blažytė

Jolanta Blažytė: O ta valtis šiuo metu kaip tik ruošiasi švartuotis prie salos, kuri taip ir vadinasi „Beprotnamis“

(21)

Taip jau yra, kad dažnai sulaukiu klausimo: „Jolanta, kodėl jūs neinate į politiką?“ Įprastai atsakau: „žmonės nepasiruošę priimti manęs tokios“. Atsakau, tarsi juokaudama, tarsi rimtai.

Ir štai dabar, stebėdama įsibėgėjantį įvairiausių rinkimų maratoną, suprantu, kad tokį savo atsakymą galiu priskirti prie rimtų. Gal todėl, kad praeityje padariau vieną rimtą klaidą.

Apie ją -plačiau.

Ėjo 2012 ieji metai. Tada į visus įmanomus eterius iššoko globalisto German Grefo viešai išsakyta citata:

„Jūs ką??? Jūs norite žmonėms duoti žinias??? Ar jūs suprantate, kad gavę žinias žmonės supras savo identitetą ir jūs nebegalėsite jais manipuliuoti??? Jūs nebegalėsite jų valdyti“

Tai išgirdę verslo forumo dalyviai tiesiog išsprogdino akis. (Video – mano Tel-gram).

O aš į tai pažiūrėjau ramiai: „Na ir kas, juk tai manęs neliečia. Už virvučių tampoma ir valdoma minia tegu gyvena savo „suknistą“ gyvenimą, o aš gyvensiu savo.

Nes aš pati tai tokia visa „faina“ ir visas žinias, kurias nuo minios nori paslėpti globalistai, jau turinti. Ir iš tiesų: minia kurį laiką gyveno savo „suknistą“ gyvenimą, o Jolanta spindėjo gyvenimo džiaugsme.

Na, su visomis gyvenimiškomis duobėmis, grėbliais, pamokomis ir slaptųjų doktrinų skaitymais, bet spindėjo. Viskas buvo faina ir labai faina...

Bet bac.... atėjo 2020-ieji su savo plandemijomis bei neskiepytų šaudymais. Ir spindinti Jolanta su visa spindinčia savo kaktos čakra trenkėsi į asfaltą, tiksliau į realybe, kurią sukūrė už virvučių tampoma minia. Ir nuo kurios jau niekur nebebuvo galima pabėgti.

Kadangi „viską žinanti“ Jolanta žinojo iš kur dygsta tos plandemijos kojos ir kam reikalingi tie eksperimentiniai marmalai, ji nesiskiepijo ir dar ragino kitus to nedaryti.

Ir tuomet fainas Jolantos gyvenimas virto į tikrą peklą: vieni minios lyderiai Jolantą siūlė sušaudyti, kiti ištremti į Sibirą, dar kiti – atimti verslą, o labiau „išsilavinę“ - bent jau išmesti iš sveikatos apsaugos sistemos.

Nedaug trūko, kad Jolanta su kitais savo bendraminčiais būtų atsidūrusi pagal Kinijos brėžinius sukonstruotuose konclagerio barakuose.

Jolantą išgelbėjo tai, kad ji buvo tokia ne viena. Lietuvoje, o ir pasaulyje buvo adekvačių ir drąsių žmonių, žinančių tą patį, ką žinojo ir Jolanta.

Lietuvoje atsirado STI komanda, kuri, pasitelkusi tikrus, o ne „feikinius“ ekspertus, kantriai žmonėms įrodinėjo, kuo pandemijos skiriasi nuo plandemijų ir kuo skiepai - nuo eksperimentinių marmalų.

Atrodo, jau viskas pradėjo rimti....bet štai vėl – bac karas. Jolanta žinojo, kuo baigsis tos „sankcijos“ ir kaip pasisuks reikalai Ukrainoje – žinant, kokius žaidimus žaidžia pasaulio galingieji to nežinoti tiesiog neįmanoma...

Deja už tą žinojimą įsiutusi minia vėl trėmė Jolantą į Sibirą, grasino sušaudyti, jau nekalbant apie išmetimą iš socialinės erdvės.

Jau nebesuskaičiuoju, kiek kartų aktyvių komjaunuolių pastangomis buvau blokuojama FB-ke.

Bet tą kartą jau buvau stipresnė ir labiau užgrūdinta. Trėmimai į Sibirą ir šaudymai gąsdino mažiau, nei reikalavimas atsisakyti savo žinojimo, pasaulėžiūros ir vertybių.

Ramiau tapo supratus, kad turiu vis didėjančią savo bendraminčių komandą. Jų yra daug. Ne vieną iš jų raginau kalbėti iš aukštesnės, t.y. politiko tribūnos. Deja, į politiką išdrįso pasukti tik vos keli.

Paminėsiu ir jų pavardes – tam, kad galėtumėte stebėti, kaip nelengvai jiems tenka konkuruoti su minos lyderiais, nuolat siūlančiais tokius, kaip Jolanta tremti į Sibirą ar šaudyti.

Vienas jų – aktorius Žilvinas Tratas. Plandemijos metu jis drąsiai ir aršiai kovojo prieš tą beprotybę, kuri vadinosi „visuotiniu gėriu“. Tada, atsimenu, brūkštelėjau jam žinutę: „jums reikia būti politikoje“.

Deja, Žilvinui tuomet teko pasukti kitu keliu.

Už savo drąsų požiūrį jis prarado savo karjeros galimybes, dalį savo draugų, o jo visi socialiniai profiliai „netyčia“ dingo. Žilvinas buvo išmestas iš Lietuvos sociumo pagal visus Kinijos komunizmo algoritmus ir buvo priverstas emigruoti.

Ir štai neseniai sužinau džiugią naujieną: Žilvinas viešai praneša, kad nori būti politikoje, nes... jau nebėra ką prarasti.

„Arba suteikiame iš proto einančiam pasauliui atsvarą, arba skęstame visi ar net lekiame į orą kartu su branduoliniu Armagedonu“, - tokia buvo Žilvino žinia.

Kad Žilvinas galėtų būti politikoje, jam reikalingi palaikymo parašai. Daug parašų – mat politinė sistema veikia taip, kad nauji veidai į politiką neateitų, arba ateitų labai sunkiai.

Kaip jam tuos parašus sekasi rinkti? Na, kažkaip.... Bet faktas yra tas, kad konkuruoti su visas atlapas duris politikoje turinčiu Matuku ir šurajeviškų vertybių atstovais yra labai sunku.

Jei vis tik dar kas nors norės suteikti Žilvinui galimybę, gali pasirašyti čia.

https://rdm.rinkejopuslapis.lt/kandida.../1866/78406/kandsar

Kitas žmogus, davęs atkirtį plandemijos beprotybei, buvo teisininkas prof. Ignas Vėgėlė.

Kaip šiuo metu sekasi šitam drąsiam žmogui? Na, parašus už teisę būti politikoje jis surinko, bet nelengvai. Bent jau palyginus su jo konkurente I. Šimonyte, kuriai visus parašus per porą dienų sunešė aitvarai ir kuri plandemijos metu dėstė, jog „skiepytis reikia dėl to, kad pasiskiepiję nesijaustų kvailiais“.

Tik norisi p. Ignui palinkėti stiprybės tolesnėse kovose: įsivaizduoju, kaip sunku bus kovoti su „sistemine“ kandidate, dėl kurios pergalės „padaryti viską“ pasiruošęs net galingiausios jėgos struktūros vadovas – KA ministras L. Kasčiūnas.

Tuo tarpu aš pati atsimenu situaciją, kai kelių savo gerų pažįstamų paprašiau pasirašyti už Igną.

Tų pačių pažįstamų, kuriems kažkada padengdavau išlaidas už brangius PGR testus tam, kad anie saugotų savo petį nuo eksperimentinių marmalų. Ir koks jų buvo atsakymas?

Ogi toks: „oi, nesirašysim čia mes už nieką, mes apolitiški“.

„Nu, tai labai diena, atvažiavom“, - pagalvojau, mintyse sukdama naują scenarijų: „kas bus jeigu bus? Jeigu bus nauja plandemija, jeigu bus ta vergovinė sutartis su PSO? Į ką tada reikės atsiremti?“.

Ir tikrai, žmonių, į kuriuos galėčiau atsiremti ir kurie savo vidine stiprybe gali duoti atsaką pasaulyje įsigalinčiai beprotybei nėra daug. Jų yra kur kas mažiau, nei tą beprotybę kuriančių ir savuoju „avinėlių tylėjimu“ palaikančių.

Ar aš esu už tai atsakinga? Tikrai taip. Juk aš pati dar 2012 metais sau pasakiau: tegu minia gyvena savo gyvenimą, o aš gyvensiu savo.

Deja, pasaulis, pasirodė esąs nedalomas. Ir panašus į viena didelę valtį, kurioje sutūpę visi -ir tie, kurių žinios yra švarios bei ilgai ieškotos, ir tie, kurių „tikėjimas“ – TV dėžės kvapu persunktas.

O ta valtis šiuo metu kaip tik ruošiasi švartuotis prie salos, kuri taip ir vadinasi „Beprotnamis“.

Deja ta valtimi tenka plaukti ir man ir visiems tiems, kurie dar 2012 metais pasakė: „tegu banda gyvena savo gyvenimą, o aš gyvensiu savo“. Taip sakant, atplaukėm ir mes.

Ir aš nežinau, ar tą 2012 metų klaidą dar galima atitaisyti ar jau ne.

Mano bendraminčiai sako: dar galima.

Palaikykime juos.

O aš tuo pačiu matematiškai suskaičiuosiu ir atsakysiu sau į klausimą: „ar tokiai pasaulėžiūrai, kaip manoji, dar yra vietos Lietuvoje ar jau ne?“

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje   

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder