Dvejus su puse metų kasdien rašome apžvalgas apie svarbiausius pasaulio ir mūsų šalies įvykius.
Šis laikas pralėkė siaubingai greitai, kartais nespėjant pamatyti, kas vyksta pašonėje. Ir tai - ne dėl puikybės, o dėl laiko stokos.
Nuolat buvome susikoncentravę rinkti svarbiausią informaciją, ją sisteminti, skleisti, edukuoti savo šalies, užsienio piliečius, kad visi susigaudytume, kas vyksta už mirgančių šviesų, didelio triukšmo ir karo rūko uždangos.
Ypač stengėmės paveikti sprendimų priėmėjus, kad pastarieji nustotų drebėti, baimintis, jog praras postus, darbą, baldus, vilas, galbūt (taip galėjo nutikti) – ir gyvybes.
Daugeliui jų, ir tas suprantama, nes būtent dėl jų jie veržėsi į užimamas pareigas, visi šie nereikšmingi valstybingumo praradimo, ar net ir individualios mirties atveju, taikos ir gerbūvio meto visuomenės geidžiami dalykai, jiems buvo itin svarbūs.
Bet pats reikšmingiausias, mūsų manymu, kertinis tikslas, ką visą tą laiką bandėme jiems parodyti, yra ir buvo valstybingumas, jo išlikimas, stojant akistaton su klastingu priešu.
O klastingą priešą reikia pažinti. Jį pažindami stengėmės eiti pirmyn ir bendrakeleivius vesti labirintu į šviesą.
Pirmaisiais karo mėnesiais buvome rakštis ir gyvas priekaištas kai kuriems mūsų šalies bei užsienio politikams.
Šiandien tai, dėl ko buvome vadinami „karo kurstytojais“ arba bepročiais jau skamba iš daugumos politinių lyderių ir strateginių sprendimų priėmėjų lūpų. Ne tik mūsų valstybėje.
Kai kurie, dėl savo pačių egocentrizmo manė ir mano, kad esame apimti didybės, nesiskaitantys su taip vadinamais autoritetais.
Iš tiesų gi, esame nepaprastai laimingi, ir tikrai labai didžiuojamės, kad tai, apie ką rašome, supratote visi jūs, skaitydami, analizuodami, aptarinėdami, publikuodami, viešindami mūsų apžvalgas, analitinius straipsnius ir Lietuvoje, ir kitose šalyse.
Mus ėmė kviesti užsienio žiniasklaidos kanalai, kalbėtis ir tartis karinių, informacinių operacijų, politinės diplomatijos ir strateginės komunikacijos profesionalai bei kiti specialistai.
Dėka to, kad mus rėmėte ir kiekvieną mėnesį aukojote mums, mes jautėme didžiulę atsakomybę ir tęsėme kartu pradėtus darbus.
Mūsų visų tarpe mažėjo priešprieša, susiskaldymas, didėjo diskusijų, nuomonių įvairovė, augo sąmoningumas, kas mus labai džiugina.
Naktį ir dieną, kelionėse, visuomeniniuose darbuose, konsultuodami saugumo ir gynybos klausimais realiose situacijose, organizuodami konferencijas, susitikdami su įvairių lygių užsienio ekspertais, vesdami aktyvius mokymus, net sirgdami ligoninėse - kasdien mes dirbome darbą, kuris buvo ir yra svarbus, drįstame taip manyti, visiems.
Buvome užpulti, mus bandė įbauginti, ne kartą mums taikė psichologinį ir moralinį spaudimą, ieškant kompromituojančios medžiagos siekė sužlugdyti, tačiau jūsų pagalbos dėka nepalūžome ir išlikome.
Netapome priklausomi nei nuo partinių-politinių pirklių, nei nuo ministerijų, nei nuo didžiojo verslo, kuris mėgino mus nusipirkti kaip kokį marinuotų agurkų stiklainį manais į palankios nuomonės jiems formavimą.
Tad šiandien esame tokie pat nepriklausomi, kaip ir prieš dvejus su puse metų.
Tokie patys, kaip įvardino vienas žinomas asmuo, nepagydomi „kvailiai“. O gal ir kvailiai ...
„Kam jie dirba? Už ką gyvena?“ – domisi ne viena kompanija, nes paprastai už žiniasklaidos stovi arba verslas, arba interesų grupės.
Mes dirbame jums.
Tačiau jau aušta nauja, kita diena, o mūsų veiklą koreguoja Gyvenimas.
Nauji projektai, nauji prioritetai, o laiko lygiai tiek, kiek jo yra paroje.
Apžvalgas skelbsime ir toliau, tačiau jos bus pateikiamos kartą į savaitę.
Žinoma, netylėsime, jei atsitiks kokie nors gyvybiškai svarbūs įvykiai, kuriems aptarti prireiks mūsų visų analitinės akies.
Artėja Seimo rinkimai.
Bus dar daugiau sumaišties, skaldymo, minios įtūžio skatintojų, siekiančių pasinaudoti žmonių emocijomis bei skirtingais įsitikinimais. Įvairūs polit-technologai stengsis jus supriešinti dėl paminklų, pramogų, politinių sprendimų, vertybinių pasirinkimų, patriotus priešindami tariamiems laisvamaniams, disidentus buvusiems komunistams.
Tai ne kas kita, o taip vadinamoji, rinkėjų mobilizacija ir paklydusiųjų sielų medžioklė.
Tačiau, iš esmės, tai yra neapykantos, o ne santarvės kelias.
Nekreipkite į tai dėmesio.
Supraskite, kad jei jus paveikusi informacija sukelia labai smarkias negatyvias emocijas, greičiausiai, kažkas siekia jumis pasinaudoti.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvos kariuomenės strategai ragino tautą nesiskaldyti, o vienytis apie tai kas jungia. Ir to buvo siekiama sąmoningai.
Galbūt todėl, po visuotinės mobilizacijos paskelbimo susirinko virš 100 000 piliečių, – tai yra gerokai daugiau, nei buvo pašaukta.
Taigi, nepasiduokime skaldomi, nes po vieną – mes silpni, o kartu – neįveikiamas kumštis.
Vienykimės apie tai, kas mus sutelkia.
Tai gali būti Vytautas Didysis ar karvedys Karolis Katkevičius, aviatorius ir inžinierius Antanas Gustaitis ar žaliukas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, poetė Diana Glemžaitė ar Justinas Marcinkevičius.
Dainų šventė ar krepšinis.
Dar sykį ačiū už tai, kad mus remiate ir esate kartu.
Pagarbiai Jūsų,
Mindaugas ir Aurimas
VšĮ Visuomenės informacinio saugumo agentūros įkūrėjai
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą