Komentarų skilties prižiūrėtojai: kodėl kai kurie vis grįžta ten, kur jiems nepatinka
Algimantas Rusteika savo tekste aprašo tokius komentatorius kaip savanoriškai prisiėmusius „priežiūros“ pareigas – stebinčius, vertinančius ir bandančius nutildyti kitokią nuomonę.
Autorius klausia: gal tai ne šiaip ginčas dėl minčių, o noras kontroliuoti, kas ir kaip gali kalbėti?
Kai argumentų nepakanka, prasideda kova ne su idėjomis, o su pačiu žmogumi.
O komentarų skiltis tampa vieta, kur atsiskleidžia ne tik nuomonės, bet ir požiūris į laisvę mąstyti kitaip.
Algimantas Rusteika: Apie Etatinius Rusteikos Priežiūros Inspektorius
Susipažinkite, esat ir jūs susitikę: feisbuko aktyvistai–entuziastai, algų tikrai negauna, nes per daug buki. Dirba iš idėjos, pajusdami daugybinius mentalinius orgazmus, jų kelios padermės, panašiai kaip žarnyno kirmėlių: Nepatinka, ką parašiau. Reikia iškolioti.
Supyksta, kad parašiau ne taip, kaip jiems patinka. Reikia pasmerkti vatniką.
Tu ne toks, kaip reikia, vadinasi – priešas! Mąstai ne pagal instrukciją! Būk kaip aš! Galvok kaip aš!
Mylėk, ką aš liepsiu! Nekęsk, ko aš nekenčiu! Lygiuot! Ramiai!
Mes pas tave ateisim, kai ateis laikas!
Pats mano mylimiausias porūšis, jų labai laukiu: įniršta, kad aš apskritai čia ir kitur egzistuoju, kad rašau, kad kažkas skaito, komentuoja.
Šunys pasižymi stulpus, Homo Censorius – komentarų skiltis. Kur tik atsiranda naujas tekstas, ten jis skuba palikti kvapnų pėdsaką:
Nesąmonė! Tu durnas! Nerašyk! Tokia jo „nuomonė“ = teritorijos ženklinimas.
Labiausiai jie mėgsta daugintis. Vienas parašo: Vėl tas…Po minutės atskrenda antras: Seniai reikėjo užblokuoti… Trečias: Aš jo jau seniai nebeskaitau…
Ir visi trys tai parašo po naujausiu tekstu, kurį ką tik atidžiai perskaitė iki paskutinio taško.
Kaip anoniminių alkoholikų susirinkime: aš jau penkti metai negeriu, o rankoje bokalas Grinbergeno.
Ateina žmogus į svetimus namus, atsisėda ant svetimos sofos, įsipila svetimos arbatos ir pradeda rėkti šeimininkui: – Išeik iš čia! Nekalbėk! Užsičiaupk!
Na tai neskaityk, jopšikmat, ko čia atsivilkai! Bet ne, neskaityti – per sunku, reikia kasdien ateiti. Reikia viską perskaityti, susierzinti, parašyti, kad daugiau neskaitysiu! Ir rytoj vėl ateiti.
Toje bukoje galvoje viena raukšlė, ir ta pati negili, užtat kruta mažas cenzorius su švilpuku. Vos kas nors parašo ne kaip reikia – suveikia signalizacija. Skubiai į komentarus! Tėvynė pavojuje!
Kažkoks Ruzzteika turi kitokią nuomonę!
Dievas mato – aš jų tikrai nekviečiu, patys ateina, savanoriškai skaito tai, kas jiems nepatinka, krūpčioja, nervinasi, gadina sau dieną.
Gyvenimo būdas ir blūdas
Ir kad ima barškinti klaviatūrą, kad ima – iki pamėlynavimo! Ir nuoširdžiai įsitikinę, kad problema – ne jie!
Čia toks, žinokit, gyvenimo būdas ir blūdas. Gal reikėtų įvesti abonementą, jei jau žmogus taip ištikimai mane lanko, skaito kiekvieną sakinį ir nepraleidžia nė vieno įrašo, baisiai susijaudina, gali infarktas ar insultas ištikti, baisus dalykas!
Žmogelis nuoširdžiai galvoja, kad atėjo paskaityti kito minčių, o iš tikrųjų atšliaužia pasitikrinti, ar pasaulis vis dar paklūsta jo įsitikinimams.
Jeigu ne – prasideda gelbėjimo operacija. Tada ima taisyti ne mintis, o žmones.
O gal jie tiesiog dirba darbą? Pareigos – kasdien tikrinti, ką parašiau. Atsakomybė – būtinai įsižeisti. Darbo laikas – nuo pirmojo ryto įrašo iki paskutinio vakaro komentaro.
Atlyginimas – padidėjęs kraujospūdis…
Keisčiausia, kad į darbą jie priėmė patys save, aš jų nesamdžiau, patys atėjo ir niršta. Negali pakęsti paprastos mąstymo laisvės, nes primena jų pačių nelaisvę.
Erzina, kad kažkas drįsta kalbėti ką galvoja, todėl jį reikia nutildyti, nes tada gal nebereikės atsakyti sau, kodėl pats tiek metų tylėjai.
Protingas žmogus skaito kas jam įdomu
Dar studijų laikais, sėdėdamas KPI skaitykloje supratau – protingas žmogus skaito kas jam įdomu, smalsus paskaito ir tai, su kuo nesutinka.
O idiotas metai iš metų skaito tai, ko nekenčia ir amžinai stebisi, kad gyvenimas ne toks, kaip jam norisi.
Tas, kuris bando uždrausti kitam kalbėti, „kovoja” ne su tavim, o su savo bejėgyste. Nes argumentų tiesiog neturi, todėl bando panaikinti savo pralaimėjimą. Seniausias cenzūros būdas pasaulyje – jei negali laimėti ginčo, sunaikink pašnekovą.
O šiaip tai linksma. Kartais net į psichiatrijos skyrių nereikia eiti, pakanka atsidaryti komentarus.
Vienintelis skirtumas tas, kad ligoninėje žmonės bent jau žino, jog gydosi. O čia kai kurie iki šiol įsitikinę, kad gydo kitus.
Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą