Nereikia bijoti savo istorijos - kitaip teks griauti savo namus

Nutemps tuoj R. Šimašiaus sumanymu P. Cvirkos paminklą. O juk tai Lietuvos menininkų darbas, tai mūsų istorija. Kokia ji bebūtų... Taip nuo tilto nukėlė kareivėlius - ten netoli dabar puikuojasi tik surūdijęs vamzdis - turistai mano, kad kanalizacija. Vaizdelis nekoks!

Tarybų valdžia pristatė chruščiovkių, kuriose ir šiandien žmonės gyvena, įvedė dujas, elektrą, telefonus. Pristatė mokyklų, darželių, pirčių. Kodėl nešaukiate, kad reikia nugriauti visa tai? Mokyklos ir poliklinikos, tiesa, jau sėkmingai uždarinėjamos, bet daugiabučiai tai liko. Griaunam viską! Tik klausimas - kur žmonės gyvens? Nes šiandien namų dirbantiesiems niekas neduoda... Siunčia į bankus, kad paskolų kilpą iki pensijos nertųsi.

Taip okupantų nenorėjo niekas, norėjome laisvės ir tikėjome laisve. Bet negalima neigti, jog tada kaimuose skambėjo dainos ir muzika, buvo pilnos mokyklos mokinių, darželiai - vaikų. Turėjo kaimiečiai poilsio namus Palangoje, Šventojoje, Druskininkuose - kelialapius apmokėdavo profsąjunga, taip pat ekskursijas.

O dabar jauni ministrai ir seimūnai, lankotės prieš rinkimus po apylinkes, agituojate už save. Ar nebyra ašaros, pamačius namus vaiduoklius užkaltomis langinėmis? Ar dar likusius fermų pamatus? Visko turėjom, bet patys, pajutę laisvę, išdraskėm.

Negerai, kad žmones trėmė į Sibirą, bet čia buvo skundikai, kurie laižė rusams padus, komunistai, kurie dabar didžiausiais patriotais dedasi. Sėdi šiltose kėdėse: jų vertybė pinigai, šėrykla. Jie ir šiandien tarnauja, tik kitiems ponams: Sorošui, Švabui, masonams. Neapsirikite, ateis laikas, jiems būsite nereikalingi.

Čia parašiau mažą akimirką istorijos, dabar mažai kas nori tai prisiminti.