Dėl šių naktinių incidentų nukentėjo tūkstančiai keleivių, jais nesugebėta tinkamai pasirūpinti, o viena svarbi valdžios persona pareiškė norinti, kad „Baltarusija atsakingiau žiūrėtų į šiuos įvykius“.
Tuo tarpu kiti oficialūs asmenys tesugebėjo paaiškinti, ko ir kodėl negalima daryti, saugiai apsibrėžti savo kompentencijos ribas, papasakoti apie oro saugą, netinkamai pavartoti skambų žodį „algoritmas“ ir apkaltinti vieni kitus nieko nedarymu.
Tikėtina, kad tai ne paskutinis šios svarbios personos komunikacijos perlas ir dabartinės valdžios nesugebėjimo greitai ir sumaniai reaguoti į hibridines grėsmes pavyzdys.
Apie tai, ką galima padaryti, kokių priemonių galima imtis, kokius metodus galima taikyti kovai su netradicinėmis grėsmėmis, kalbėta nedaug tiek vidinei, tiek priešiškai išorinei auditorijai.
Kažkas iš valdžios net pareiškė nesant įrodymų, kad tai kryptinga ir organizuota ataka prieš mūsų valstybę, nors, kaip išaiškino meteorologijos specialistai, tokiai veiklai reikia daugiau nei kontrabandinių žinių.
Dar kartą sugebėta pademonstruoti, kad krizių ir komunikacijos valdymas nebuvo ir nėra stiprioji Lietuvos valdžios pusė.
O tokia reakcija šalies priešams sukėlė ne tik juoko, bet ir pridėjo kūrybinės motyvacijos toliau ieškoti paprastų, bet veiksmingų kenkimo priemonių. Sienos kirtimo punktų uždarymas kaip ryžtingos kovos su netradicinėmis oro atakomis priemonė jiems irgi turėjo patikti.
Meteorologiniais balionais gabenama kontrabanda | VSAT nuotr.
Ši valdžios reakcija ir kūrybiškumo (abejojantiems dėl šio žodžio tinkamumo čia priminsiu sąvoką „karo menas“) stoka priminė tam tikrus Lietuvos istorijos faktus ir paskatino grįžti prie pamąstymų apie neryžtingumo apraiškas mene, konkrečiau – paminklinėje skulptūroje.
Pradėsiu nuo kūrinio, kurį labiausiai išgarsino ne pastatymo faktas, bet vėlesni įvykiai.
Prieš kurį laiką internete žiūrinėdamas per pastaruosius dešimtmečius pastatytus ir nugriautus paminklus, aptikau dažais apipiltos pokario partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago skulptūros Merkinėje nuotrauką.
Pasigilinęs į istoriją sužinojau, kad antrą kartą apipilta: pirmą kartą buvo baltais dažais, dabar pasirinkti raudoni.
Būtų buvę smagu sužinoti, kad taip darbuojasi kūrinio atžvilgiu kritiškai nusiteikę asmenys, taip išreiškiantys savo nuomonę apie paminklo simbolinę ir meninę vertę.
Bet smagių naujienų dabar nedaug — beveik vien karas, pavojai, silpnavalystė, kvailybė ir kitas blogis.
O tokią radikalią meninės kritikos išraišką būčiau pasveikinęs, nes būtent tas kūrinys sukėlė minčių apie šiuolaikinių paminklų meninę vertę, tautos mentalitetą ir jo skulptūrinius atspindžius.
(LRT.lt atkreipia dėmesį, kad Kauno apygardos teismas nagrinėja partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago paminklo išniekinimo bylą.
Paminklo išniekinimu Merkinėje, Varėnos rajone, kaltinami du Estijos ir Rusijos pilietybes turintys asmenys bei Rusijos pilietis: 2005-aisiais gimęs Konstantinas Venkovas, 1982-aisiais gimęs Nikolajus Silinas ir 1987-aisiais gimęs Antonas Patrakovas.
Trijulė kaltinama padėjimu kitai valstybei veikti prieš Lietuvą, turto sunaikinimu ar sugadinimu ir kapo ar kitos viešosios pagarbos vietos išniekinimu.)
Nedaug apie partizanus ir jų vaizdinį nuotraukose žinančiam žmogui sprendimas parklupdyti generolą ir Lietuvos partizaninio pasipriešinimo vadą gali atrodyti keistokai. Gerai dar, kad ant vieno kelio, o ne abiejų, pasakytų koks šmaikštuolis.
Dar keisčiau toks meninis sprendimas atrodo tam, kas yra peržiūrėjęs daugybę partizanų nuotraukų ir kitų istorinių dokumentų.
2014 m. sumaniau sau ir vienam draugui sukurti marškinėlius su miško broliais ir keletą savaičių varčiau partizanų nuotraukas ieškodamas tinkamos.
Tuomet pasirinkau nedidelio būrio bendrą nuotrauką, nors svarsčiau ir Ramanausko-Vanago variantą.
Klūpantį jį iškart atmečiau kaip netinkamą – ta nuotrauka man atrodė pernelyg nuolanki ir idiliška atkaklaus pasipriešinimo simboliui, kuriam bet koks keliaklupsčiavimas buvo svetimas. Tačiau skulptūros autoriui taip neatrodė.
Neatrodė taip ir sprendusiems – kažkas juk turėjo tokią idėją patvirtinti ir duoti pinigų jai įgyvendinti, ne už savus skulptorius ir liejikas darbavosi.
Skulptūros Adolfui Ramanauskui-Vanagui pristatymas | BNS nuotr.
Tokiais atvejais skelbiami atviri konkursai ir pasirinkti būna iš ko.
Tad jeigu sprendimo priėmėjams norėjosi primityvaus plastilininio realizmo, su sagutėm, kišenėlėm, dirželiais, granata ir paukšteliu (toje originalioje nuotraukoje, beje, jam po vanagą tupi ant abiejų pečių), „kad gražu būtų“, galima buvo bent jau pasiūlyti autoriui pasirinkti kitą anos fotosesijos nuotrauką, kurioje A. Ramanauskas pozuoja priklaupęs besitaikydamas į priešą.
Ir automatinis šautuvas tas pats, ir vanagai tie patys, ir priklūpimas ant vieno kelio tokiu atveju atrodo solidžiai kareiviškai – taip geriau taikytis okupantui į galvą ar krūtinę.
Galėtų atrodyti, kad toks pasirinkimas yra provincialaus meninio skonio reikalas ir tiek. Nors pažvelgus įdėmiau atrodo, kad ne tik.
Tokie meniniai sprendimai atspindi giluminį tautos mentalitetą ir jo pagrindu formuojamą estetinį pojūtį, juolab kad paminklai iškilioms asmenybėms suvokiami kaip visai tautai atstovaujantys simboliai.
Galėtų atrodyti, kad toks pasirinkimas yra provincialaus meninio skonio reikalas ir tiek. Nors pažvelgus įdėmiau atrodo, kad ne tik.
Jau keletą metų karingumas liejasi per kraštus, bet meninė estetika šio veržlumo kol kas neatspindi. Didvyriško nors beviltiško pasipriešinimo vedlys turėtų būti vaizduojamas išdidus, ryžtingas, šaudantis į priešą ar pasirengęs kovai, kad ta kova kitąkart būtų vien didvyriška.
Tuo tarpu šis paminklinis pavyzdys primena daugybę kartų pašieptą lietuvių nuolankumą ir keliaklupsčiavimą – prieš didesnius, pajėgesnius, pranašesnius.
Būtent prieš tokio neryžtingo keliaklupsčiavimo padarinius kovojo A. Ramanauskas.
Suomiai, gavę rusų ultimatumą, iškart suprato, kuo jis kvepia, tuo tarpu lietuviai nuolankiai sutiko su visais reikalavimais ir neiššovė nė vieno oficialaus pasipriešinimo šūvio.
Nuolankumą demonstruojančių paminklų savo pasipriešinimui suomiai lyg ir nestatė.
Štai toks mentaliteto skirtumas.
Gedimino paminklas | Stop kadras
Iš paauglystės prisimenu, kaip tas nuolankumas pasireikšdavo rusiškai atsakinėjant Vilniaus rusams, iš principo nekalbėjusiems lietuviškai, nors mokėjusiems, kaip paaiškėdavo atsakius jiems lietuviškai (pastebėjau, kad bent jau Vilniuje dabar panaši padėtis su naujai iš rytų atvykusiais rusakalbiais, jau ne vienerius metus gyvenančiais Lietuvoje, besinaudojančiais mūsų šalies teikiamais privalumais, bet nesivarginančiais pramokti lietuviškai).
Atgavus nepriklausomybę prasidėjo keliaklupsčiavimas didesnėms ir turtingesnėms tautoms — dėl prekybos, užsienio investicijų, priėmimo į europietiškos gerovės klubus ir prieigos prie paramos fondų.
Dabar vyksta keliaklupsčiavimas abejotinoms „vakarietiškoms“ vertybėms, ideologiniu radikalumu ir polinkiu į kairę primenančioms sovietines.
Džiugu tik, kad šios paskiausios nuolankumo apraiškos dar ne tokios visuotinės, kaip norėtųsi kai kuriems visuomeniniams ir politiniams radikalams, dar turim sovietmečiu išsiugdyto atsparumo ideologijoms.
Atgavus nepriklausomybę prasidėjo keliaklupsčiavimas didesnėms ir turtingesnėms tautoms — dėl prekybos, užsienio investicijų, priėmimo į europietiškos gerovės klubus ir prieigos prie paramos fondų.
Grįžkime prie minėtos skulptūrinės beskonybės.
Tokių liejinių kūrėjai ir užsakovai galėtų pasimokyti iš masiškai griaunamų socrealistinių skulptūrų.
Atmetus ideologiją, mokytis yra ko – tarybų valdžios metais išraiškos formos buvo labai apribotos, užtat fantazijos ir originalumo menininkai turėjo užtektinai. Iš pažiūros nekaltose skulptūrose, o ir paveiksluose, buvo galima užkoduoti cenzorių intelektui sunkiai prieinamas patriotines žinutes.
„Laisvės kario“ – Vyčio skulptūra | P. Peleckio / BNS nuotr.
Imkime kad ir Vlado Vildžiūno sukurtą Salomėjos Nėries biustą šalia nebe jos vardo mokyklos Vilniuje. Toje minimalistiškai stilizuoto veido išraiškoje galima įžvelgti ir liūdesį dėl tragiško tautos likimo, ir asmeninę dramą, ir susimąstymą dėl savo padarytų klaidų.
Tik tiems, kas nori pasimokyti, reikėtų paskubėti – šio gero skulptoriaus darbo, originalumu bene lenkiančio kiek panašų 1992 m. jo sukurtą Petro Vaičiūno biustą Jonavoje, netrukus gali nelikti.
Salomėjos Nėries paminklas | E. Blažio / LRT nuotr.
Išsikovota saviraiškos laisvė nebūtinai virsta meninės išraiškos kokybe. Jei A. Ramanausko skulptūra būtų vienetinė, ją būtų galima vertinti kaip nelaimingą meninį atsitikimą ir apibendrinti būtų sudėtingiau. Bet panašių pavyzdžių būta ir daugiau.
Dar yra didysis kunigaikštis Gediminas, Katedros aikštėje stovintis šalia į mulą dydžiu panašaus arklio ir nuolankiai kažkam kardą tiesiantis užuot ryžtingai juo mojavęs ant žirgo, lyg nebūtų Lietuva jo laikais sustiprėjusi ir išsiplėtusi.
Daug kritikos iš menininkų tuomet susilaukė tas projektas, bet vis tiek pastatė.
Jei A. Ramanausko skulptūra būtų vienetinė, ją būtų galima vertinti kaip nelaimingą meninį atsitikimą ir apibendrinti būtų sudėtingiau.
Bet panašių pavyzdžių būta ir daugiau.
Arba karalius Mindaugas, patogiai sėdintis aukštame soste su skeptru ir karališku rutuliu, neilgai jis taip patogiai soste prasėdėjo, nors smarkiai abejoju, kad paminklo autoriai jį pavaizdavo su šia ironiška aliuzija į jo liūdną galą.
Kitas reikalas yra Kaune pastatytas paminklas laisvės kariui. Šis kūrinys trykšta ne tik beskonybe, bet ir veržlumu: ir raitelis kardą iškėlęs į mūšį puolantis, ir žirgas piestu atsistojęs, ir jo kiaušai jokiam valdžios patinui gėdos nepadarytų.
Meninė vertė panaši, bet kaip skiriasi išraiškos forma. Susimąsčiusiems, iš kur gi tas veržlumas, priminsiu, kad du iš trijų autorių yra ukrainiečiai, Ukrainoje skulptūra ir nulieta.
Gal ne sutapimas. Štai niūrusis Ukrainos žvalgybos vadas Kyrylas Budanovas, kuriam ryžto ir kūrybiškumo tikrai netrūksta, į klausimą kaip vertina Europos reakciją į oro incidentus irgi atsakė juoku.
Rytis Radavičius, socialinių mokslų daktaras
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą