Pensinis amžius vis tolsta: ar „finišo tiesiosios“ ilginimas tikrai naudingas žmogui ir valstybei?

Aida Vėželienė: Trukt už vadžių – vėl nuo pradžių: tolstanti pensija

Vos į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją sugrįžo buvusi vadovė, vėl, kur buvęs, kur nebuvęs, iškilo pensinio amžiaus klausimas. 

Ši tendencija sukelia paradoksalią reakciją: vien nuo minties, kad darbo metai vėl gali būti ilginami, kyla natūralus atmetimas, o bet koks noras kurti tiesiog išblėsta. Tai nėra paprastas nenoras dirbti – tai psichologinė gynyba, sauganti nuo nemalonių minčių, impulsų bei streso.

Sistemos spaudimas žmones veikia skirtingai. Vieniems rankos nusvyra vos priminus, kad jau tuoj tuoj gegutė kukuos, o pelnyto poilsio riba vėl tolsta. 

© Aida Vėželienė / Nuotrauka iš atvirų šaltinių

Rezultatas – emocinis perdegimas

Kiti, vedami nuolatinio nesaugumo jausmo, iš baimės prarasti paskutinį darbą griebiasi daryti viską – ir kas priklauso, ir kas ne. 

O rezultatas – emocinis perdegimas. Teko matyti prie kompiuterio snaudžiančius ar tuščiomis akimis žvelgiančius pro langą kolegas. Teko matyti tvirtus vyrus, tiesiog lūžtančius fotelyje prie televizoriaus, ir kadaise geras šeimininkes su pilna kriaukle neplautų indų.

Ši tolstanti finišo tiesioji gimdo ir profesinį abejingumą. Teko matyti ir tokių darbuotojų, kurie pusdienį niekus tauškia, o po pietų jau kraunasi daiktus ir ruošiasi namo, arba tiesiog slampinėja po kabinetus, rašinėja pasiūlymus ar kuria popierines darbo strategijas.

Darbo imitacija ir saviprezentacija šiandien tapo dviem neišskiriamomis bičiulėmis, puikiai atitinkančiomis šiuolaikinę propagandinę mašineriją. Žvilktelkite į kai kurių politikų ir atsakingų asmenų „Facebook“ profilius – kruopščiai sustyguotas savęs vaizdavimas darbo santykių ir tinklaveikos aplinkoje tapo kasdiene praktika.

Jaunas žmogus tokių dalykų nežino

Dar pamenu, kad tą pačią funkciją – kurti reikalingą įvaizdį – atlikdavo dokumentinė kronika, rodoma kino teatruose prieš meninius filmus ar per televiziją. Jaunas žmogus tokių dalykų nežino ir prisiminti negali. Na, štai ir išsidaviau – amžėjimo klausimas aktualus ir man, o šis tekstas – subjektyvus.

Tad pratęskime pensinio amžiaus temą. Ar girdėjote, kas yra prokrastinacija? Tai darbų atidėliojimo būsena, kuri gali kilti dėl įvairiausių priežasčių – tiek neigiamų, tiek teigiamų. Taip nutinka, kai esi per prievartą verčiamas kažką veikti arba kai tuo metu tau tiesiog norisi džiaugtis gyvenimu. 

Bet kokia įtampa – šiuo atveju pensinio amžiaus eskalavimo tema – paprasčiausiai demotyvuoja. Žmogaus protas pradeda veikti prokrastinacijos režimu: padarysiu rytoj, o galiausiai – gal visai nereikės.

Žvelgiant iš platesnės istorinės perspektyvos, kyla klausimas: kokia gi šio reiškinio istorija? Nuo kada apskritai atsirado pensinis amžius ir kokiu tikslu jis buvo sukurtas?

Kaip saugumo garantas po sunkaus gyvenimo etapo

Pensija istoriškai atsirado ne kaip priemonė priversti žmogų dirbti iki senatvės, o kaip saugumo garantas po sunkaus gyvenimo etapo. Pavyzdžiui, Julijus Cezaris (100–44 m. pr. Kr.) į atsargą ėjusiems kariams dalijo žemės sklypus naujose gyvenvietėse, kurios buvo statomos specialiai veteranams. 

Tai leido jiems užsidirbti pragyvenimui dirbant ūkininkais. Tačiau dėl generolų piktnaudžiavimo valdžia ir nesąžiningo žemės skirstymo kilo neramumai, ginkluoti sukilimai bei pilietiniai karai.

Po pilietinių karų vienvaldžiu imperijos valdovu tapo imperatorius Augustas (63 m. pr. Kr. – 14 m. po Kr.). Jis reformavo kariuomenę, išsklaidė kelis legionus ir nurodė kariams skirti išeitines išmokas. 

Pensija, o ne žemės sklypas pasirodė esanti naudingesnė, o tai buvo gyvybiškai svarbu valstybės stabilumui. 

Todėl 6 m. po Kr. Augustas nusprendė įsteigti oficialų pensijų fondą ir numatė, kad eiliniam legionieriui priklauso 12 000 sestercijų (senovės Romos monetų) išmoka, prilygstanti 12–14 metų atlyginimui, galėjusiam garantuoti pragyvenimą senyvame amžiuje. Imperatoriaus Augusto tikslas buvo pragmatiškas: užtikrinti, kad kariai išeitų į poilsį dar būdami pakankamai stiprūs bei sveiki ir išlaikytų lojalumą valdžiai, užuot kėlę maištus.

Pradžioje fondą finansavęs iš savų lėšų, vėliau jis įvedė 5 procentų paveldėjimo mokestį, kuris sukėlė Romoje didelių neramumų. Kiti pensijų fondo pajamų šaltiniai buvo aukos, mokesčiai iš viešųjų aukcionų ir greičiausiai karo grobis. 

Valdant Augustui, atrodo, to pakako, tačiau jam mirus 14 m. po Kr., fondas ištuštėjo. Tuomet kariai turėjo likti tarnyboje tol, kol atsiras pinigų pensijai. Tai vėl kėlė maištus – būtent tai, ką pensijų fondas ir turėjo užkirsti.

Daugelis darbininkų šios pensijos nesulaukdavo

XIX amžiaus pabaigoje (1889 m.) Vokietijos imperijos kanclerio Oto fon Bismarko iniciatyva priimtas įstatymas dėl negalios ir senatvės draudimo suteikė bazinę finansinę garantiją darbuotojams nuo 70 metų amžiaus. 

Tačiau, atsižvelgiant į tuometę vidutinę gyvenimo trukmę, siekusią apie 40 metų, daugelis darbininkų šios pensijos nesulaukdavo.

Manoma, kad sistema buvo suprojektuota taip, kad valstybei nereikėtų patirti didelių išlaidų. Šaltiniuose teigiama, kad Bismarkas atviravo, jog sumanymas buvo laimėti arba papirkti darbininkų klasę tam, kad valstybė jai taptų ne kuo kitu, o socialine institucija.

Lietuva dar nėra pasiruošusi ilginti pensinio amžiaus

Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Inga Ruginienė tvirtai laikosi pozicijos, kad Lietuva dar nėra pasiruošusi ilginti pensinio amžiaus ir jo didinti neplanuoja. 

Pasak jos, vyresnio amžiaus darbuotojai susiduria su didelėmis problemomis – sulaukę 50–55 metų jau nebegali dirbti įprasto darbo, praranda sveikatą bei patiria diskriminaciją darbo rinkoje. Kol valstybė nėra išsprendusi šių problemų, oficialus pensinis amžius išlieka 65 metai. Juk ir tai nemažai, tiesa?

Beje, atsikūrusi Lietuva buvo paveldėjusi sovietiniu laikotarpiu oficialiai nustatytą 55 metų ribą moterims ir 60 metų vyrams (tam tikromis lengvatinėmis sąlygomis – pavyzdžiui, dirbantiems kenksmingomis sąlygomis jis galėjo būti dar mažesnis, taip pat kariškiams). Sistema turėjo trūkumų, todėl prasidėjo laipsniško pensinio amžiaus reforma.

Pensinio amžiaus didinimo tendencijos aktualios visai Europai. Teigiama, kad vidutinė gyvenimo trukmė nuolat ilgėja, todėl dirbančiųjų kartai tenka vis ilgesnį laikotarpį išlaikyti nebedirbančius piliečius. Tačiau bet kokie bandymai greitinti šiuos procesus sulaukia visuomenės reakcijos.

Betgi dirbantys yra mūsų užauginti ir išauklėti vaikai. Kodėl jie neturėtų išlaikyti savo tėvų? Prigimtinė teisė liudija, kad kartų kaita ir tarpusavio parama yra natūralus žmogiškosios visuomenės pamatas.

Berašant šias eilutes, mane aplankė dar viena mintis. Ar pamenate diedovščiną? 

Ir kas galėtų paneigti, kad jaunajai kartai negręsia senbuvių baksnojimas už nugaros? Ar visa tai Jums panašu į produktyvią aplinką? 

O gal jums simpatiškas amžinas vadovų valdymas? Ar neatsitiks taip, kad susigyvenę su savo postais ir neliečiamybe, išrinktieji nebesirūpins tuo, kas apskritai nėra jų akiratyje, o mes nebekontroliuosime korupcijos, vienvaldystės, savanaudiškumo ir egoistiškų paskatų vedinų įstatymų bei įsakymų?

Visuomenė praranda tikėjimą ateitimi

Kai politinis elitas dešimtmečiais lieka nepakitęs, visuomenė praranda tikėjimą ateitimi. Kai viską lemia užkulisiniai sandoriai, nelieka vietos nei skaidrumui, nei naujovėms. Įsigali nejudinamųjų klanas, o bet kokia kritika sutinkama kaip grėsmė nusistovėjusiai tvarkai. Sakysite, su pensiniu amžiumi nesusiję? Ar tikrai?

Taigi, istorijos ratas sukasi. Pradėta nuo romėniško siekio suteikti pelnytą poilsį dar sveikam žmogui, šiandieninė sistema vis labiau grįžta prie modelio – tolinti amžiaus ribą. Mano nuomone, klaidinga manyti, kad pensinio amžiaus ilginimas ir vėlesnis išėjimas į pensiją sumažins naštą biudžetui, nes lėtinis nuovargis ir ligos tik didins nedarbingumo poreikį.

Laisvas, laiku į užtarnautą poilsį išėjęs senjoras yra kur kas laimingesnis ir galimai valstybei kainuoja pigiau, nes randa laiko judėjimui, sveikesniam gyvenimo būdui, anūkų priežiūrai ir bendruomeninei veiklai.

Apibendrinant galima teigti, kad tolstanti finišo tiesioji neduoda jokios realios naudos nei pačiam žmogui, nei valstybei, o tik sukuria pavargusią, sergančią ir darbo imitavimo kultūrą puoselėjančią visuomenę.

Aida Vėželienė yra žurnalistė, TV režisierė, LŽS ir NŽKA narė