Profesorė Rasa Čepaitienė: Yra tie, kurie „žino geriau“, ir tie, kuriuos reikia taisyti, nutildyti ar pašalinti iš „normalios“ politikos

Vis labiau agresyvėjantis ir vulgarėjantis „kultūringųjų protestuotojų” tonas ir veiksmai, įtraukiant į partinę kovą net ir nepilnamečius, pereinant prie fizinio neleidimo politiniams oponentams susitikti su visuomene.

Vis intensyvesnis absoliučiai gėdingas ir nepriimtinas Lietuvos šmeižimas tarptautinėje arenoje jos atstovų lūpomis… Taip sau leidžiama veikti lyg ir nebyliai klausiant – o kas mus sustabdys?

Tikslas pateisina priemones? Šitą, N. Makiaveliui priskiriamą frazę, itin mėgo proletariato vadas Iljičius.

Demokratinė tvarka ir teisingumas valstybėje pradeda byrėti ne tada, kai panaikinami rinkimai ir soste įsitvirtina diktatorius ar chunta. Ji ima irti, kai valdžios galios, įskaitant simbolinę, ištekliai nustoja būti visuotiniai – visų piliečių disponuojamas bendrasis gėris.

Mąstant apie dabartinę Lietuvos politinę situaciją galima atsispirti nuo žinomo kultūrologo Aleksandro Etkindo idėjos, kad kolonizacija nebūtinai ateina iš išorės.

Ji gali vykti ir valstybės viduje, kai valdžia ima elgtis su savo visuomene kaip su išnaudotinais svetimaisiais kur nors Afrikoje, lyg su ištekliu – kažkuo, ką reikia valdyti, kontroliuoti, bausti, išnaudoti, reguliuoti ir nukreipti.

© Rasa Čepaitienė / Bernardinai.lt

Rasa Čepaitienė 

Etkindui ištekliai nėra vien pinigai ar gamta. Tai ir žmonės, jų darbas, jų emocijos, jų atmintis, jų politinis balsas, jų protestai. Vidinė kolonizacija prasideda tada, kai šie dalykai nustoja būti bendri ir tampa vienos politinės jėgos administruojami ir naudojami jos naudai.

Lietuvos atveju tai galima vadinti antrine vidine kolonizacija. Tai situacija, kai po okupacijos metų ir nepriklausomybės atkūrimo nelieka išorinio valdovo, bet išlieka tas pats valdymo modelis.

Visuomenė politinio isteblišmento vis labiau suvokiama ne kaip lygiavertė politinė bendruomenė, o kaip objektas, kurį reikia „teisingai“ formuoti: modernizuoti, „europinti”, auklėti. Šis procesas vyksta ne tiek per atvirą prievartą, o per diegiamas mąstymo normas, moralinius vertinimus ir institucinius filtrus.

Svarbu ir tai, kad šiandien jis nebėra vien vidinis – jį stiprina ir Europos Sąjungos viršūnių diegiamos „europinės vertybės” ir globalūs „pažangos“ diskursai, nubrėžiantys ribas tarp to, kas laikoma priimtina, ir to, kas paskelbiama pavojinga ar neteisėtu.

Tokioje sistemoje politika vis labiau darosi tik tuščia demokratine retorika pridengta ciniška kova dėl išteklių. Ištekliais čia tampa ne tik finansai ar postai, bet ir institucijos, teisėsauga, administracija, viešoji žiniasklaida, reputacija, moralinis autoritetas, pati teisė kalbėti „visuomenės vardu“.

Ne veltui matome strateginius postus užimant pilkas vidutinybes arba įžūlus prasisiekėlius, nepasižyminčius jokiais išskirtiniais gebėjimais ar moralinėmis savybėmis, tačiau aklai lojalius savo patronams.

Čia svarbu prisiminti keturis pagrindinius demokratijos požymius, kurie dažnai nėra įrašyti įstatymuose, bet be jų ši sistema neveikia.

Pirmasis – politiniai oponentai pripažįstami kaip teisėti, o ne kaip priešai ar grėsmės valstybei.

Antrasis – pripažįstama valdžios kaita: pralaimėjimas rinkimuose laikomas normaliu, laikinu etapu, o ne katastrofa.

Trečiasis – teisė taikoma vienodai visiems, nepriklausomai nuo politinės priklausomybės. 

Ketvirtasis – valstybės ir administraciniai ištekliai nėra naudojami politinėje kovoje prieš konkurentus.
Problema prasideda tada, kai šie požymiai ima nykti ne formaliai, o praktiškai. 

Kai politiniai oponentai vis dažniau vaizduojami ne kaip alternatyva, o kaip „neteisingi“, „neatsakingi“ ar net „pavojingi valstybei“. 

Kai pralaimėjimas rinkimuose nebepriimamas kaip demokratijos dalis, o bandoma jį kvestionuoti neinstitucinėmis priemonėmis.

Kai teisėsaugos ar teisės taikymas pasidaro stebėtinai selektyvus – vieniems atlaidus, o kitiems maksimaliai griežtas. Kai administracinis, medijinis ir reputacinis spaudimas tampa politinės kovos kasdienybe. Tai dabar ir matome Lietuvoje.

Būtent čia išryškėja tai, ką galima pavadinti ciniška galios ekonomika. 

Viešoji medija – filtras lojalumui

Tai sistema, kurioje teisė tampa galios ir kontrolės įrankiu; viešoji medija – ne bendru forumu, o filtru lojalumui; administracija – ne neutraliu viešojo valdymo aparatu, o politine infrastruktūra, aktyvuojama, kai tik to prireikia (ką ir rodytų „kultūrininkų” maištas, dabar jau įtraukiantis ir moksleivius).

Ištekliai nebėra suvokiami kaip bendri, o kaip kažkas, ką „atsakingieji“ turi teisę kontroliuoti ir saugoti nuo „neteisingų“ rankų. Tokiu būdu politinė kova persikelia iš idėjų ir programų lygmens į diskreditacijos, nuolatinių skandalų, marginalizavimo ir išstūmimo iš viešosios erdvės lygmenį.

Šioje struktūroje galima įžvelgti susiformavus ir įsitvirtinus „normatyvinį centrą” – partinę, politinę ir institucinę aplinką, kuri turi didžiausią prieigą prie pagrindinių išteklių ir todėl gali nustatyti, kam juos panaudoti nežiūrint teisės ir įstatymų.

Kai tokia pozicija sutampa su realia administracine ir simboline galia, pavyzdžiui, Sąjūdžio atminties prichvatizavimu, politinė konkurencija tampa nesąžininga ir išbalansuota.

Tai ne tik vienos partijos – šiuo atveju konservatorių ir jų satelitų – kaltė, o trumparegis, ydingas, parazitinis valstybės išeikvojimo ir nususinimo siaurais egoistiniais tikslais mechanizmas.

Jei rytoj šį galios centrą užimtų kita politinė jėga, kolonijinė funkcija galėtų atsinaujinti kartu su ja, nes realių alternatyvų jai kaip ir nėra.

Mano turintys teisę veikti visuomenės vardu

Istoriškai „civilizuojantys“ elitai visada manė turintys teisę veikti visuomenės vardu. Anksčiau tai buvo daroma imperijos ar ideologijos vardu, šiandien – „demokratijos” ir „žodžio laisvės”, „Europos” ar „nacionalinio saugumo” vardu.

Logika išlieka panaši: yra tie, kurie „žino geriau“, ir tie, kuriuos reikia taisyti, nutildyti ar pašalinti iš „normalios“ politikos. 

Skirtumas tik tas, kad iki šiol tai buvo daroma be tiesioginio atviro smurto – per išteklių valdymą. Bet dėl nebaudžiamumo situacija sparčiai keičiasi į blogąją pusę.

Galios koncentracijos disbalansas Lietuvoje formavosi palaipsniui ir buvo struktūriškai nulemtas dėl neįvykusios giliosios desovietizacijos. 

Demokratinė sistema veikia tada, kai egzistuoja dvi ar daugiau didelių politinių stovyklų ir įtakingų veikėjų, kurie vieni kitus riboja ne tik rinkimuose, bet ir per institucijas, viešąją erdvę, ekspertinį lauką.

Ilgą laiką šią funkciją atliko įtampa tarp konservatyvaus–neva vertybinio, ir socialdemokratinio–neva socialinio polių. Tačiau tam tikru momentu socialdemokratinis polius pradėjo byrėti kaip alternatyvi galios ąšis.

Lietuvos socialdemokratų partija istoriškai turėjo tris labai svarbius balansavimo išteklius: aiškų socialinį pasakojimą, paveldėtą iš „ir tada dirbome Lietuvai” (apie nelygybę, darbą, viešąsias paslaugas), platų regioninį ir profsąjunginį tinklą bei santykinį ideologinį nuosaikumą kultūrinių konfliktų atžvilgiu.

Būtent tai leido jai ilgą laiką riboti konservatorių viešą dominavimą – ne blokuojant jų deklaruojamas „vertybes“, o tiesiog perkonfigūruojant jų peršamą ideologinę darbotvarkę.

Šis balansavimas, gimęs su Brazausko-Landsbergio stovyklų priešprieša, pradėjo nykti tada, kai socdemai palaipsniui atsisakė savarankiškos politinės kalbos ir vaidmens, intelektualiai nukraujavo.

Vietoj to jie ėmė periminėti „normatyvinio centro” žodyną: kalbėti tomis pačiomis leftistinėmis sąvokomis kaip ir konservatoriai, tad su jais supanašėjo, remtis tais pačiais moraliniais rėmais, tomis pačiomis „teisingumo“ kategorijomis.

Tai reiškė, kad politinė konkurencija persikėlė nebe į „ką daryti kitaip“, o į „kas geriau atitinka tas pačias normas“. Tokiomis sąlygomis stipresnė normatyvinė stovykla visada laimi.

Prarado realų ryšį su profsąjungomis, darbo kolektyvais, regionais 

Antras labai svarbus lūžis – organizacinis ir socialinis nusilpimas. Socdemai palaipsniui prarado realų ryšį su profsąjungomis, darbo kolektyvais, regionais kaip gyvomis politinėmis bendruomenėmis (galbūt I. Ruginienės iškilimas rodytų norą tai susigrąžinti?

Tačiau tam jai reikėtų atsisakyti leftizmo, uoliai propaguojamo tų pačių konservatorių, parodyti jam intelektualinę ir kultūrinę alternatyvą). Partija vis labiau tapo parlamentine–administracine, o ne visuomenine struktūra, ir galiausiai užmigo ant pavienių parlamentarų gerovės laurų.

Tai reiškė, kad, praradus valdžią, nebeliko nepriklausomų atramos taškų – nei savo ekspertų ekosistemos, nei alternatyvių medijų kanalų, nei stipraus gatvės ar regioninio balso. Balansavimas tapo neįmanomas, nes nebeliko išteklių.

Socdemai atsidūrė spąstuose

Trečias momentas – santykis su vadinamąja „vertybine politika“. Socdemai atsidūrė spąstuose: jie bijo būti apkaltinti „atsilikimu“ ar „neteisingumu“, todėl nedrįsta ideologiškai konfliktuoti su „normatyviniu centru” net tada, kai tai silpnina jų pačių socialinę darbotvarkę.

Užuot gynę platesnį demokratinį pliuralizmą, jie pasirinko nomenklatūrinį prisitaikymą. Tai turėjo trumpalaikę reputacinę naudą, bet ir ilgalaikę struktūrinę kainą – taip jie nustojo būti ideologine alternatyva.

Ketvirtas veiksnys – valdžios patirties paradoksas. Būdami valdžioje, socdemai dažnai veikė technokratiškai ir gynybiškai, stengdamiesi „neerzinti“ „normatyvinio centro” , kuriame įsitvirtino konservatoriai. Tai reiškė, kad jie nebeinvestavo į alternatyvių institucinių, medijinių ar kultūrinių išteklių kūrimą.

Konservatoriams pralaimėjus 2024 m. rinkimus, visa ši infrastruktūra ir žmonės (dvaro administratoriai, dvaro žurnalistai, dvaro influenceriai, dvaro politologai, dvaro istorikai….) liko jų stovykloje. Taip ir susiformavo situacija, kai viena politinė jėga pralaimi rinkimus, bet nepraranda realios galios, o kita laimi rinkimus, bet neturi įrankių pilnai valdyti.

Realus galios laukas gerokai pasviręs ir iškrypęs

Rezultatas – asimetrinė demokratija. Formali konkurencija išlieka, bet realus galios laukas gerokai pasviręs ir iškrypęs. Viena stovykla turi didesnę prieigą prie teisės interpretavimo, viešosios erdvės, administracinių ir reputacinių išteklių, o kita yra priversta nuolat gintis ir teisintis, yra persekiojama ir užčiaupiama.

Tai ir sukuria galios koncentracijos disbalansą, kuris gal kam atrodo „natūralus“ ar pelnytas, bet iš tikrųjų yra balansavimo mechanizmų iširimo pasekmė. Kai vienas demokratinės sistemos ramstis nusilpsta, kitas neišvengiamai tampa per stiprus – net jei formaliai visi žaistų pagal taisykles, ko dabar nė iš tolo nėra.

Yra ir kitų šio galios disbalanso priežasčių. Demokratinėje sistemoje Prezidento institucija paprastai irgi atlieka sistemą balansuojančią funkciją. Ji nėra nei vykdomoji valdžia, nei parlamentinė dauguma, todėl jos legitimumas kyla iš visuotinių rinkimų ir pareigos būti viršpartiniu arbitru.

Prezidentas pasižymi moralinio autoriteto stoka, blaškymusi ir nenuoseklumu

Būtent Prezidentas turi stabdyti galios koncentraciją vienos partijos ar ideologinės stovyklos rankose, priminti, kad valstybė nepriklauso jokiai politinei stovyklai, ir saugoti tai, kas vadinama formaliosiomis „žaidimo taisyklėmis“.

Kai ši funkcija veikia, net stipri politinė dauguma susiduria su apribojimais, kurių nedrįsta peržengti. Tačiau mums nepasisekė su prezidentu ir tai šiandien jau darosi pavojinga.

Gitanas Nausėda iš tiesų labiau pasižymi moralinio autoriteto stoka, blaškymusi ir nenuoseklumu, o ne kryptingu, nuosaikiu veikimu balansuojant galias ir verčiant partijas laikytis bendrų taisyklių.

Kuria ne moralinį autoritetą, o neapibrėžtumą ir chaosą

Prezidento institucijos problema šiuo atveju ne ta, kad ji mėgintų primesti tam tikrą „teisingą“ vertybinę liniją. Priešingai – ji nesukuria stabilios visiems lygaus arbitro pozicijos. Vieną kartą Prezidentas pasisako kaip „visų” prezidentas, kitą – tarsi prisijungia prie vienos stovyklos ir mėgina jai vadovauti, trečią – jau traukiasi atgal arba koreguoja ankstesnį pareiškimą.

Tai kuria ne moralinį autoritetą, o neapibrėžtumą ir chaosą. Ir visa tai neišvengiamai suponuoja sistemines pasekmes:

kai arbitras yra nenuoseklus, kitos galios institucijos pradeda veikti savarankiškai, orientuodamosi ne į aiškias teisines ribas, o į tai, kas tuo metu joms atrodo naudinga. Prezidento tylėjimas vienais atvejais ir epizodinis, kartais komiškai trankus, kaip kad ledo šokėjos pilietybės atveju, įsikišimas į viešąjį diskursą nestabdo galios koncentracijos vienos stovyklos rankose proceso, priešingai, – jis ją savotiškai pateisina ir normalizuoja.

Kiti galios centrai (partijos, institucijos, viešoji erdvė) ima veikti pagal principą: jei nėra aiškaus moralinio ir institucinio stabdžio, galima stumti toliau. O tai antrinio vidinio kolonizavimo schemoje reiškia štai ką: kolonijinė logika įsitvirtino Lietuvoje ne todėl, kad ją kas nors nuosekliai skelbtų ir palaikytų, o todėl, kad niekas jos nuosekliai nestabdo.

Todėl dabartinės situacijos pavojus slypi ne pavieniuose skandaluose ar atskiruose valdžios sprendimuose, o bendroje valstybės raidos kryptyje. Kai demokratijos keturi pagrindai ima irti, o jų vietą užima ciniška galios ekonomika, demokratija išlieka kaip forma, bet praranda turinį.

Valstybės disponuojami viešieji ištekliai nustoja būti bendri ir tampa išnaudojami kaip politinio dominavimo priemonė.

Receptas – laimėti rinkimus – šioje situacijoje savaime nebeveikia. 

Ar apskritai įmanomos išeitys esamoje galios konfigūracijos? Teoriškai jos egzistuoja, tačiau praktiškai yra labai ribotos, nes problema slypi ne pavieniuose sprendimuose ar asmenyse, o pačiame politinės galios pasiskirstymo Lietuvoje mechanizme.

Demokratinė sistema veikia tik tada, kai ji sugeba pati save subalansuoti. Šiuo metu Lietuvoje tas savireguliacijos mechanizmas yra stipriai sutrikęs.

Pirmiausia reikia pripažinti, kad įprastas demokratinis receptas – laimėti rinkimus – šioje situacijoje savaime nebeveikia. 

Net ir pasikeitus valdžiai, pagrindiniai galios ištekliai dažnai lieka ten pat, kur buvę: viešosios erdvės kontrolė per LRT, teisės interpretavimo autoritetas per KT, administracinė inercija, reputaciniai filtrai.

Tai sukuria paradoksą, kai valdžia formaliai keičiasi, bet reali įtaka politiniams procesams – ne. Todėl bet kokios kalbos apie jos „geresnę komunikaciją“, „kompetentingesnius ministrus“ ar „daugiau skaidrumo“ paliečia tik problemos paviršių, bet ne pačią jos esmę.

Išeitis sistemos viduje teoriškai įmanoma tik tuo atveju, jei atsirastų platus partijų ir stambių bei įtakingų organizacijų sutarimas dėl žaidimo taisyklių, o ne tik dėl valdžios pasidalijimo.

Tai reikštų aiškų valstybės atskyrimą nuo egzistuojančio „normatyvinio centro”: teisėsaugos depolitizavimą ne deklaracijomis, o praktika; viešosios medijos atvėrimą realiam politiniam pliuralizmui; administracinio ištekliaus griežtą neutralizavimą.

Tačiau problema ta, kad dabartinėje galios struktūroje tie, kurie turi daugiausia įtakos, neturi jokio stimulo savanoriškai šią įtaką apsiriboti. Todėl tokia išeitis įmanoma tik per ilgą politinį spaudimą arba per plataus masto koaliciją, kuri gebėtų šiuos klausimus iškelti aukščiau ideologinių skirtumų.

Kol kas tam nėra nei politinės valios, nei pakankamo tarpusavio pasitikėjimo.

Kita galima kryptis – vadinamoji „apačios“ išeitis, visuomenės spaudimas. Tačiau ir čia reikia būti realistams. Pilietinė mobilizacija veikia tik tada, kai ji nėra vienos politinės stovyklos monopolizuota ir kai nėra nuosekliai marginalizuojama.

Dabartinė praktika rodytų, kad visuomenės energija dažnai labai greitai tampa dar vienu valdomu ištekliumi, nukreipiamu, filtruojamu ir galiausiai politiškai neutralizuojamu. Tokiu atveju ji ne silpnina galios koncentraciją, o, priešingai, ją sustiprina.

Todėl tenka pripažinti nemalonią išvadą: dabartinėje galios konfigūracijoje greitų ir „švarių“ išeičių nėra.

Tokios sistemos istoriškai paprastai juda viena iš trijų krypčių. Pirmoji – lėta demokratinė erozija, kai formos išlieka, bet turinys toliau tuštėja, o visuomenės pasitikėjimas valdančiaisiais nyksta.

Antroji – staigesnis lūžis, kurį sukelia kokia nors išorės ar vidaus krizė, priverčianti peržiūrėti žaidimo taisykles.

Tai pats sveikiausias kelias, bet ir pats sunkiausias

Trečioji – ilgas, nuobodus ir konfliktinis balansavimo atstatymas per teismus (pavyzdžiui, kas galėtų uždrausti tėvams teikti kolektyvinius ieškinius prieš mokyklų administracijas dėl moksleivių įtraukimo į tarppartines kovas?), institucinius ginčus, tarptautinį spaudimą ir viešą argumentaciją.

Tai pats sveikiausias kelias, bet ir pats sunkiausias. O Lietuvos atveju, su nususinta pilietine visuomene-našlaitėle ir masine propaganda, ir mažai tikėtinas…

Tik naiviausia būtų ko nors tikėtis iš populistų a lia „Nemuno aušra”, kuri tik meistriškai tarpsta šio realių galių disbalanso sąskaita, vaidindama alternatyvą. Nors gerai, kad bent pajudino širšių lizdą.

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autorės asmeninėje Facebook paskyroje.