Knygnešių dienos proga (yra ir viena asmeninė, gimtadieniu vadinama) gavau dovanų tai, ko maniausi gyvenime neturėsiąs.
Pirmąją lietuvių kalba, žymaus tarpukario miškininko, prof. Pauliaus Matulionio (1860-1932) parašytą ir 1922 m. Kaune išleistą knygutę apie gintarą*.
Mažučiukė, nepaprastai jauki, bet joje - tiek įdomybių apie Baltijos auksą!
Tokių, kurių nėra nė vienoje kitoje knygoje. Net į lentyną šio lobio nededu: kaip kokį trofėjinį grobį laikau pasidėjęs ant rašomojo stalo.
„Gintaras ne naugė (metalas), ne akmuo, ne druska, ne skrudoklis (suakmenėjęs anglis).
Cheminiai ištyrus, gintaro sudėtis išreiškiama formula rūšies Cn-H2n (CO2H)2; gintaras tirpsta karštame aitėre, balzamuose (aliejuje), dega liepsna su tirštais dūmais t.y. nepilnai.
Tokių pat ypatybių visi žinomi pušių, eglių, maumedžio, slyvų ir kitoniškų sakuojančių medžių sakai. Sakai netirpsta nei vandenyje, nei rukštyse, bet tirpsta balzamuose, aitėriuose; pušių sakai terpentine“, - savita tarpukario maniera rašė profesorius.
Labai svarbus momentas: jau tada atkreiptas dėmesys, kad gintaras jokiu būdu nėra akmuo. Aš ir pats kaskart tai pabrėžiu per paskaitas, ekskursijas, mat žmonės iki šiol kaip pajūryje skraidančius kirus neteisingai žuvėdromis, taip ir gintarą klaidingai akmeniu ar mineralu vadina.
Organinės kilmės, 55-60 mln. metų gintarmedžio Pinus succinifera fosilizavęsi sakai yra organinės kilmės medžiaga.
Kitaip – „gyva“. Gamtos dovana, turinti trijų stichijų savybių: anglies (žemė), vandenilio (vanduo) ir deguonies (oras).
Mažutė knygutė, bet labai talpi unikalia informacija.
Pavyzdžiui, kaip mūsų gintarą senovėje vadino kitos tautos. Profesorius dalinai rėmėsi I-ajame mūsų eros amžiuje gyvenusio romėnų gamtininko Plinijaus (Gaius Plinius Secundus) medžiaga.
„Skytai vadiną sakrium; prūsai – sackis (sakai), kas tinką Aigypto vardui sacal lygiam myrui (rūkalui).
Graikai vadiną elektron, iš čia kilęs Sibirijos gyventojų alatir ir latir iš bendro lietuvių žodžio gintaras. Švedų raf, lygus danų rav-steen, islandų rafr, anglų to rap – griebti, prie savęs traukti.
Suomiai ir estai vadiną meri-kivi – jūrų akmuo, sutinkąs su arabų gazer el-bahr, livų (senovės kalbos) elm, elmas, iš čia pas slavus, kurdus, arabus kilęs žodis almaz.
Arabai gintarą vadiną kahruba, taip pat ir kurdai; armėnai – sath ir bazmaguni akn. Kalmikai – huva, mongolai – hubam manžurai – hoba, visi kilę iš kinų hu-po – gintaras.
Rusų jantar kilo iš gintar‘as. Vokiečių Bernstein.“
Ir čia – tik žiupsnelis niekur kitur neskelbiamos informacijos apie mūsų brangųjį gintarą.
Profesorius aprašė ir specifinius gintaro atmainų (pvz., bekeritas, siejamas su vienu iš Juodkrantės gintaro kasyklų magnatų Moritzu Beckeriu) pavadinimus.
*„Gintaras lietuvių žemėje. Populiaris gintaro tyrinėjimas mineralogijos, geologijos, pramonės ir etnografijos žvilgsniu“. 1922 m. 21 psl. „Varpo“ bendrovės leidinys, Nr. 16. „Varpo“ bendrovės spaustuvė. Tiražas nenurodytas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą