Rusiška ruletė – sušaudant sveiką protą: Darius Kuolys apie pavojingą Lietuvos politinį žaidimą

Tikiu savo draugų ir studentų, dalyvavusių kultūrininkų protesto akcijoje, nuoširdumu. 

Džiaugiuos dėl studentų patirtos pilietinio pasipriešinimo aistros. Tiesa, kiek abejoju, ar be rektoriaus kvietimo būtų jų šitiek į universiteto kiemelius suėję.

Bet negaliu patikėti LRT ir Kristinos Sabaliauskaitės skanduote „Tai mūsų Sausio 13-oji!“, jos patriotiškumu. 

Mat tokia skanduotė esmingai iškreipia tikrovę ir nėra padori 1991-ųjų sausį žuvusių, tomis naktimis valstybę gynusių atžvilgiu. 

Juk vienas dalykas – stoti prieš Rusijos tankus, ir visai kitas – prieš tave heroizuojančias informacinio partnerio LRT kameras. 

Toks šūkis ir pavojingas, nes nukreiptas pieš politinės bendruomenės pamatus. Kodėl? Nes jis politinį priešininką, bendrapilietį sulygina su beginklius lietuvius žudžiusiu Rusijos desantininku, tankistu ir šitaip paverčia jį naikintinu priešu. 

Netikiu ir „žodžio laisvės erdvės valdytojų“, auklėjančių mus iš LRT ir Vilniaus universiteto rektorato, kova už demokratiją. 

Ir jų metamo reikalavimo mokslininkei – „apsispręsk, profesore!“ – padorumu. Netikiu pilietiškumu Muzikos ir teatro akademijos studentų, nusprendusių susidoroti su dėstytoja, kuri, jų manymu, per menkai demonstravo pasipriešinimo kovos entuziazmą.

Ne pilietiška, o sektantiška yra nuostata: „mes – Lietuvos šviesa, tiesa ir gėris, ir nedrįskite tuo abejoti, bo bus blogai!“ 

Taip, negaliu patikėti nei Remigijaus Žemaitaičio, Dainoro Bradausko vaidinamais „svieto lygintojų“ vaidmenimis, nei jiems priskirtais visą blogį šalyje įkūnijusių ir mirtiną grėsmę valstybei keliančių „fašistų“ vaizdiniais. 

Juk aušrai virš Nemuno dar nepatekėjus, tėvynei esant patikimose patriotų rankose, mūsų prezidentai ir premjerai statė naują, galingą, karo technikai tinkamą tiltą į Rusiją. 

Ir tų statybų nepavyko sustabdyti net buvusiam kariuomenės vadui generolui Vytautui Žukui. 

Aušros virš upės dar nebuvo matyti, o mūsų prezidentas ir vyriausybė, neatsispyrę lobistų spaudimui, nutarė įsigyti pusšimtį tankų – pasak prezidento patarėjo, „amžiaus pirkinį“, svarbiausią ir brangiausią Lietuvos ginklą.

Juk Žemaitaičio ir Bradausko neraginama Tėvynės sąjungos vyriausybė ryžtingai nukreipė Lietuvon atvykusių baltarusių ir ukrainiečių vaikus į rusakalbes mokyklas ir jau 2022-ųjų rugpjūtį prisakė jiems mokytis „pilietiškumo ir patriotizmo“ iš Michailo Lomonosovo rusiškojo imperializmo…

Negaliu patikėti tuo teisingumo geismu, su kuriuo buvę autoinspektoriai, susėdę į tarnybas, pastaruoju metu skynė jaunosios kartos socialdemokratų lyderius, pagaliau palikdami jiems tik profesinės sąjungos vadovę. 

Tad sunku šiandien įžvelgti socialdemokratų gretose bent kiek stipresnę valią svetimiems scenarijams priešintis, rusiškos ruletės žaidimą stabdyti.

Neįtikina ir valstybės patarėjo Frederiko, jo kuruojamo prezidento Gitano vaidinamas rūpestis valstybe, imituojama politinė išmintis. 

Per daug gėrėjimosi savimi, per daug tuštybės, per daug atsainumo, kad būtų ryžtasi ir gebama iš inertiško žaidimo išsiveržti, savarankiškai su tikrove grumtis, Lietuvos atsparos programos imtis.

Nuo senų laikų Kremlius siūlo Vidurio Europai žaisti rusišką ruletę ne su vienu, bet su keliais koviniais šoviniais revolverio dėtuvėje. 

Didesnė rizika. Daugiau aistros. Nežinia, kieno paleistas šūvis bus pirmas, kieno iššautas – mirtinas.

Kas lieka? Iliuzija – gal pavyks lietuviams sugrįžti į sveiką, bendrą protą?

Arba tik XVIII šimtmečio Targovicos konfederatų atodūsis: „atleisk, tėvyne, – buvome kvailiai, ne išdavikai“.

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje