Teisutis Matulevičius: „Klaipėdos senamiestyje nuo svetimų priešų apsiginsime, kaip apsiginti nuo savų?"

Dar pavasarį, senamiestyje pasirodė darbininkai, statybinė technika ir uoliai ėmė tvarkyti kai kurias ilgametes dykynes.

Netruko laiko įsitikinti, kad mano ir kitų klaipėdiečių bei miesto svečių džiaugsmas buvo per ankstyvas.

Pasitvirtino gyvenimo taisyklė: kažką tvarkyti, nebūtinai reiškia sutvarkyti.

Ir nieko nėra pavojingiau, kaip kvailys su iniciatyva.

Taip ir atsitiko su kai kuriais mūsų senamiesčio apleistais objektais.

Nuoširdžiai pasakysiu, nesu matęs niekur civilizuotame pasaulyje, kad senamiestis būtų tveriamas ir rausiamas vasaros metu, kada yra pats turistinio sezono pikas, kada Klaipėdos senamiestį nori aplankyti daugybė žmonių.

Šią vasarą jie tokios mokyklos galimybės beveik neturėjo. Visur pastatytos užtvaros, išrausti šaligatviai, iškastos duobės, įrengtos klaidinančios apylankos.

Teko girdėti, kad kruiziniais laivais į Klaipėdą šią vasarą atplaukę vokiečių turistai, masiškai atsisakė lipti iš laivo ir vaikštinėti po mūsų miesto senamiestį, nes neturėjo tinkamo apavo ir tam pritaikyto gyvybės draudimo.

Išraustas senamiestis vasaros viduryje, tikrai neblogiausia, kas galėjo atsitikti.

Kur kas blogiau, kad yra nerūpestingai švaistomi žmonių pinigai tvarkant aplinką.

Štai jums konkretus pavyzdys.

Nuspręsta suremontuoti Daržų bei Aukštosios gatvės ruožus bei buvusios 4-osios vidurinės mokyklos aplinką su automobilių stovėjimo aikštele.

Darbai per vasarą padaryti, naujomis trinkelėmis išklota automobilių stovėjimo aikštelė, takai ir šaligatviai aplink pastatą, naujai sutvarkyti laiptai ir net įrengtas užvažiavimas neįgaliesiems.

Atrodo, lyg viskas ir gerai.

Tik viena bėda, kad buvusios mokyklos pastatas jau daug metų nenaudojamas, apleistas, stovi lyg vaiduoklis.

Kokių ir kiek durnaropių ar nuodingų musmirių reikia būti užvalgius, kad sugalvotum už milijonus eurų tvarkyti aplinką aplink apleistą, griūvantį pastatą.

Naujai įrengti laiptai ir neįgaliųjų užvažiavimas veda į aklinai uždarytas duris, kurios jau nevarstomos daugelį metų.

Anksčiau ar vėliau, buvęs mokyklos pastatas bus griaunamas arba rekonstruojamas.

Jeigu bus statomas naujas pastatas, net neaišku, ar durys, į kurias veda naujai iškloti trinkelėmis takai, bus toje pačioje vietoje.

O, gal naują pastatą reikės taip projektuoti, kad duris priderinti jau prie esamų naujų laiptų ir neįgaliųjų užvažiavimo?

Bet kokių atveju, kada čia vėl užvirs statybos darbai, naujai sutvarkytą aplinką reikės tvarkyti iš naujo.

Tai reiškia, kad pinigai paleisti vėjais.

Svarbu įsisavinti, o kiek iš to sukuriama naudos, niekam nerūpi.

Norėjo, kaip geriau, gavosi, kaip visada

. Ir čia ne tik miesto galvų atsakomybė. Juk kiekvienas projektas, turi savo architektus, projekto vadovus, techninę priežiūrą, atliktą projektą reikia priduoti ir taip toliau.

Didžiulė žmonių grupė rūpinosi, tačiau niekam niekam neužkliuvo, kad tiesimi nauji takai, įrenginėjami laiptai į niekur.

Niekam neįdomu ir tai, kad vos metras nuo sutvarkytos automobilių stovėjimo aikštelės, yra aptrupėjęs bordiūras ir dar turbūt Brežnevo laikus menantis suoliukas.

Greičiau griuvena, negu suoliukas.

Niekam neatėjo į galvą pakoreguoti projektą taip, kad ir suoliukas būtų prikeltas naujam gyvenimui.

Ir nebesupranti žmogus, kodėl tokie dalykai vyksta?

Ar iš kvailumo, ar iš gobšumo?

Nuolat matome kraupius vaizdus iš sugriautų Ukrainos miestų.

Ukrainiečiai apgins savo tėvynę ir palaipsniui atstatys savo miestus su viso pasaulio pagalba.

O vaikštant Klaipėdos senamiesčiu, galvoje vis sukasi įkyri mintis, kad nuo svetimų priešų, jeigu prireiks, mes apsiginsime.

Bet kaip apsiginti nuo savos valdžios sprendimų?

Redakcija už autorių nuomonę neatsako