"Tikėkime, kad ateis rudenėlis ir visos kregždutės kartu su Anūku išskris..."

Prisiduodu..... Gėriau ir aš... Vieną ar kitą „čierkelę“.... Ir visiškai nesusimąstydama apie tai, kad maktelėjimas iš tos čierkelės gali būti visiškai nesusijęs su Lietuvos interesais.

Beje, kokioje konkrečiai ambasadoje gėriau, kol kas nesakysiu.

Tegu LRT tyrimų skyriaus žurnalistai viską nuodugniai ištiria ir viską žmonėms atskleidžia. Visuomenė privalo žinoti. Juk ne veltui mes jiems 70 limonų kasmet mokame.

Beje, tokių nuodėmingųjų, kaip aš ir mūsų Prezidentas yra labai daug. Tarp jų – net tie, kurie tas nuodėmes atleidžia.

Bet gi, kaip sako išmintingi žmonės, atgailauti niekada nevėlu, svarbu nepavėluoti nusidėti.

Dalinuosi labai linksmais klebono Rimas Bistrampolis prisiminimais ir atgailavimais:

„Esu padaręs labai daug nuodėmių, todėl noriu visų labai atsiprašyti.

Net šeši Lietuvos ambasadoriai yra mane vaišinę, kai lankiausi tose ambasadose, kaip kapelionas, tam naudodami ambasados reprezentacines lėšas (Čikagoje, Maskvoje, Vašingtone ir Sankt Peterburge).

Taip pat, kada buvau seminarijos rektoriumi Sankt Peterburge, mane yra vaišinę Belgijos, Estijos, Suomijos, Prancūzijos, Latvijos, Lenkijos ir Maltos ambasadoriai iš savo reprezentacinių lėšų.

Pagal dabar sklandančius kaltinimus prezidentui, atrodo, kad tai yra labai didelis nusikaltimas.

Kadangi esu padaręs panašų, tai noriu labai atsiprašyti.

Pamenu vieną tokį įvykį – tai atsitiko apie 1998 m., Čikagoje, kada aš dirbau didžiausios lietuvių parapijos Nativity BVM sielovados vadovu.

Berods, po Čikagos lietuvių operos pasirodymo, ambasadorius Sakalauskas pakvietė tada ten viešėjusį Vytautą Landsbergį, garbės konsulą Razmą, vieną iš turtingiausių Čikagos lietuvių Balzeką, pakvietė mane ir dar kelis svečius pasižiūrėti Čikagos nuo vieno iš didžiausių dangoraižių Hancock building.

Po tos vakarienės, prisimenu, kad visi puolė pasisiūlyti, kad jie sumokės sąskaitą, tik aš su senuoju Landsbergiu nepasisiūliau.

Šitą ginčą laimėjo ambasadorius Sakalauskas ir iš ambasados reprezentacinių lėšų apmokėjo senojo Landsbergio pavalgymą.

Taip pat dar vieną istoriją pamenu, kada buvau Sankt Peterburgo seminarijos rektoriumi, pas mus viešėjo pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkas Gabrielius Žemkalnis-Landsbergis iš Australijos ir buvo gautas signalas iš senojo Landsbergio, kad konsulatas turi visokeriopai juo pasirūpinti ir konsulato mašina dirbo su vairuotoju, vežiojo garbingąjį Australijos Landsbergį po visus antikvariatus, muziejus.

Vieną dieną jie pritrūko transporto, tada manęs paprašė, kad duočiau mašiną.

Daviau seminarijos vairuotoją Sašą su seminarijos Lada.

Jis irgi vieną dieną vežiojo garbingąjį pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininką po Sankt Peterburgą. Ir čia padariau nuodėmę – naudojau seminarijos lėšas Landsbergiams.

Ir turbūt senasis Landsbergis šitoje situacijoje pasakytų: „O kas galėtų paneigti, kad mes ir kitais atvejais nesinaudojome ambasados ir konsulato lėšomis ir paslaugomis?“.

Ir manau, kad susidarius tokiai situacijai, Anūkas turėtų sudaryti ministerijoje komisiją ir ją pavadinti “Tyrimas, kaip mano seneliai švaistė ministerijos lėšas“.

Kaip supratau, dabar keičiasi užsienio reikalų ministerijos politika valdant Anūkui.

Kuomet po Karaliaus Karolio III inauguracijos vyksta operos koncertas, kuris iš dalies yra neformalaus politinio bendravimo tęsinys, nes tame renginyje dalyvauja ir kitų valstybių atstovai ir valdovai, mūsų ambasadorius ir prezidentas neturi teisės susimokėti už tai valstybės lėšomis.

Turbūt Anūkas nežino, neskaitė vadovėliuose, kad yra neformalaus ir kultūrinio bendradarbiavimo diplomatija.

Ir turbūt, pagal Anūką, mūsų prezidentas su ambasadoriumi Eitvydu tuo metu turėjo valgyti sumuštinius po Temzės upės tiltu ir pristatyti Lietuvą ir jos problemas ten gyvenantiems benamiams.

Kadangi, susidarė tokia situacija, manau, kad Anūkas, kuris irgi labai domisi kultūra, nusileidęs Briuselio oro uoste, norės važiuoti į savo viešbutį ir tos kelionės metu užsimanys pasikultūrinti, tai yra, kaip žinote, Briuselyje reikšmingiausias paminklas yra Briuselio sisiojantis berniukas.

Taigi, jei Anūkas užsinorės pasižiūrėti šį paminklą ir jis bus už kelių kilometrų nuo tiesioginio maršruto, jis turėtų, pagal visą šitą logiką, eiti iki jo pėsčiomis, po to pėsčiomis grįžti į viešbutį, nes jeigu jis užlaikys vairuotoją ir diplomatinį transportą kultūrinimuisi, taip padarys didžiulę žalą Lietuvos valstybės biudžetui.

Seniau prisimenu buvo (aš jo vardo ir pavardės neatsimenu), bet jį vadindavo „Etikmat“ ir jis tuos etikos dalykus stengdavosi išspręsti diskretiškai, išmintingai, taikiai ir tolerantiškai, o štai dabar iš mūsų valstybės etikos komisijų paliko tik „Tvajumat“.

Todėl gaunasi tokie absurdiški sprendimai.

Manau yra dar viena problema pas mus – dabar į ambasadas prilindo labai daug mūsų nomenklatūrinių vaikelių ir šie nomenklatūriniai vaikeliai labai dažnai visur įžiūri mobingą.

Sakykime, prisimenu, kada buvau Čikagos arba Peterburgo ar Maskvos ambasadų kapelionu, prisidėdavau truputėlį prie jų veiklos ir ambasadoriai paprašydavo, kad štai reikia prisidėti prie parodos ar Lietuvai naudingo renginio surengimo, visi tada ambasados darbuotojai prieš 20 metų sakydavo: „Na, jeigu reikia, tai reikia“.

Vardan tos.

O dabar, kada ambasadose sėdi berneliai ir mergelės ir jų ambasadorius paprašo ką nors padaryti, jau tas dalykas yra įvardijamas mobingu.

Bet jeigu jūs žinotumėte, kokius tie berneliai ir mergelės, sakykime Londono ambasadoje, gauna atlyginimus, kiek gauna lėšų butams ir namams nuomotis, antrųjų pusių išlaikymui, vaikų išmokslinimui ir kitoms išlaidoms ir privilegijoms, mes visi išsižiotume, sužinoję, kokie tai yra didžiuliai pinigai.

Todėl, kaip matau, dabar labai keičiasi Lietuvos politinis klimatas prie Anūko, tad ta proga noriu pareikšti visiems savo pažįstamiems ambasadoriams, ambasadų ir ministerijų darbuotojams nuoširdžią užuojautą.

Tikėkime, kad ateis rudenėlis ir visos kregždutės su Anūku išskris. Ir bus ramybė Jūsų namuose.

Antašavos kaimo klebonas Rimas.

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos