Vaizdas, kurio niekas nerodė: dingusi Smėlio karčema Smiltynėje

Naktimis labai mėgstu iš naujo pavartyti savo bibliotekos knygas. Pasidalinsiu vienu vaizdu, kurio niekada nerodžiau. Unikumas. 

Galimai tai – paskutinysis įamžintas garsiosios smuklės (kavinės) ant Smėlio karčemos kopos Smiltynėje vaizdas. Ir dar žieminis. 

Panoraminė nuotrauka, atskleidžianti, kaip atrodė išpuoselėtas Smiltynės kurortas iki sovietinių kerzinių batų epochos. 

Kuklus, paprastas namukas. Kai valdai maitinimo bei nakvynės (žvejai labai mėgo) įstaigą tokioje išskirtinėje vietoje, ji pati tampa traukos centru.

© Seniausioji Smėlio karčema

Nereikia investuoti į puošybą, įmantrią architektūrą. Juk nuo kopos viršūnėje įrengtos terasos (vasarą altanoje grodavo muzikantai) lankytojams atsiverdavo nuostabi panoramą į uostamiestį. 

Smuklės pastatas mįslingai sudegė iškart po Antrojo pasaulinio karo pabaigos. 

Kai į teritoriją įžengė driskių orda. Sudegė. O gal buvo sudeginta? 

Senieji smiltyniškiai taip ir pasakojo: girti pasieniečiai, kariai tiesiog lėbavo, prisiliuobė, ir istorinis objektas „netyčia sudegė“. 

Lygiai tokia pati istorija paskleista ir apie lietuvių 1933 m. įkurtą Nidos sklandymo mokyklą. 

Ši karčema su Klaipėdos Joniškės (Janischken) plytinės plytomis išmūrytu pusrūsiu buvo pastatyta XIX a. pirmojoje pusėje. 

Seniausioji Smėlio karčema (vok. Sandkrug: iš čia kilo ir vietovės pavadinimas) suręsta XVI a., ir tai buvo keliautojų Kuršių nerija užuovėja, vėiau – pašto stotis. 

Kur tiksliai stovėjo ta pirmoji, nėra žinoma: spėjama, kad už kilometro į pietus. Rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą ji paminėta 1540-1541 m. 

O vėliau prasidėjo didžioji migracija: smuklė sudegė, kitą ir kitoje vietoje atstatė, vėl liepsnos sunaikino (švedai padegė), vėl atstatė, dar kartą sunyko ir t.t.. Kol įsikūrė ten, kur ir dabar prišiukšlinti pamatai žiojėja. 

Smėlio karčemos kopos papėdėje, Kuršių marių krantinėje matyti keletas kuklių pastatų: čia buvo savotiškas turizmo informacijos biuras (ta būdelė kairėje), kelto keleivių laukimo salė (dabar šąlame lauke). 

Sunku pasakyti, kada tiksliai buvo padaryta ši nuotrauka. Gal 1943-1944 m. žiemą. Ji patalpinta labai retoje (po ilgų paieškų radau Vokietijos antikvariate) knygoje „Memelländisches Bilder Buch. Band I“ (Band II – dažna), kuri buvo išleista 1956 m. Oldenburge.

Leidykla pavadinta iškilaus Mažosios Lietuvos spaustuvininko Friedricho Wilhelmo Sieberto (1833-1900) vardu. Šis leidėjas, be kita, yra tas, kuris įkūrė vieną svarbiausių Klaipėdos laikraščių: nuo 1872 m. pradėta leisti ikoninį „Memeler Dampfboot“. 

Knygos sudarytojas – Klaipėdos krašto žurnalistas Heinrichas Arturas Kurschat (1918-1984). Garsaus Mažosios Lietuvos kalbininko Frydricho Kuršaičio (1806-1884) giminaitis, beje. 

„Ne visos nuotraukos, kurias mums pavyko surinkti, yra šedevrai. Beveik visos jos yra laimingi radiniai, atsitiktinai patekę į kokį nors archyvą arba išgelbėti nuo godžių plėšikų pirštų rankinėje“, - knygos pratarmėje rašė H.A. Kurschat. 

Teisus buvo Kuršaitis. Ši nuotrauka – gal ir ne šedevras, bet ji yra nuostabus istorinis reliktas. Nes fotografuota žiemą, o žieminių ikikarinio Mėmelio vaizdų nėra taip daug. Ir tai – ne daugiatiražis atvirukas. 

Bet man svarbiausias niuansas: galbūt fotografijoje matome lietuviukų 1923-1939 m. taip pamėgtą Senąją smuklę paskutiniaisiais jos egzistavimo metais.