Valdas VIŽINIS: Agnės išėjimas, arba Didysis „valstiečių" pralaimėjimas

Išėjo Agnė Širinskienė, didžiulė „valstiečių" partijos tapatybės dalis, nešančioji sija vidinės veiklos mechanizmuose, tiesiog simpatiška ir, kažkodėl neabejoju, sąžininga moteris, kurios atžvilgiu net agresyviai nusiteikę oponentai pritildavo ir kuriai buvo atviros durys išrankioje medijoje.

Logiška, informuota, kompetentinga, tikinti. Puikiausia oponentė dabartinės valdžios beprotybėms sąžinę nepraradusiose laidose.

Gaila.

Jei Sauliaus Skvernelio ir liberalaus valstiečių sparno išėjimas buvo visiškai tikėtinas, buvęs premjeras, išsunkęs „valstiečius" visomis galimomis politinėmis ir asmeninėmis naudomis, pasuko nepriklausomos karjeros keliu, savo poelgiu parodęs - „valstiečių" korta mušta, tai A.Širinskienės poelgis toks pat netikėtas, kaip grįžtantys gandrai Kalėdoms.

Deja, rodantis, jog partija ne tik nesugebėjo atsigauti po išėjusių parlamentarų smūgio, tačiau ir toliau byra „gabalais".

„Valstiečiams" po 2016 m. pasakiškų rinkimų į Seimą rezultatų bei 2020 m., kurie, nepaisant įnirtingo 4 metus trukusio „valstiečių" daužymo ir laužymo, taip pat buvo palankūs - pritrūko tik kelių mandatų vėl „paimti" valdžią į savo rankas, prasidėjo tai, kas jau nuo pat pradžių buvo užkoduota.

Tuomet susibūrę „valstiečiai" nė iš tolo nepanėšėjo nei į „valstiečius", nei į „žaliuosius".

O pradėjus dirbti Seime, užsisuko niekaip iki šių dienų nesibaigiantis procesas, vis plukdantis politinius perėjūnus į kitas partijas.

Justas Džiugelis, Bronius Matelis, Viktoras Pranckietis, Dovilė Šakalienė žymėjo pradžią, vėliau pabėgo skvernelininkai.

Gal A.Širinskienė bus paskutinė? O gal ir ne.

Jokiu būdu nesakau, kad „valstiečiai" išnyks iš politinio lauko. Daugelio rinkėjų atmintyje „valstiečių" valdžia tapo pirmąja, kuriai rūpėjo žmonės.

Taip. Pirmąja, kuriai rūpėjo ne tik būti valdžioje, ne tik lankstytis ES.

Prie kurios stabtelėjo nacionalinio tapatumo tirpsmas, kuri neapsimestinai skyrė dėmesio šeimoms ar skurdžiai gyvenantiems žmonėms.

Dabar daugelis net nepastebi, jog gyvename viešai nesipykdami su lenkais.

Paprastai dėkingi rinkėjai turi gilią atmintį, kuri „atsigamina" priėjus prie balsadėžės. Todėl esu tikras, kad „valstiečiai" po ilgai trukusių nesėkmių grįš į stabilų kelią.

Tačiau kuo esu tikras ir negaliu slėpti savo nusivylimo - vargu ar „valstiečiai" kada nors dominuos politiniame lauke.

„Valstiečiai" - pirmoji partija, išraususi tradicinių vertybių (šeimos ir tautinės tapatybės) apkasus, - silpnėjant politinei galiai, jau galės tik gintis.

O turint galvoje dabartinės valdžios aklą ES direktyvų įgyvendinimo cunamį, kuris šluote šluoja nusistovėjusias visuomenės pusiausvyrą palaikančias normas, be viešų diskusijų, nesitariant su žmonėmis, kraupstančiais nuo valdžios sprendimų, reikia tik įsivaizduoti, kiek bus „pridaryta" ir kiek reiks „srėbti" po 2024 m. rinkimų.

Ir tai bus jau ne tik „valstiečių" užduotis.

2016 m. „valstiečiai", galėję tapti centrine tradicinės mąstysenos politikus ir rinkėjus vienijančia jėga, 2020 m. tapo pabrėžtinai išcentrine partija.

Tradicinis rinkėjas, skirtingai nei 2020 m., 2024 m. vėl nežinos, kam atiduoti savo balsą.

Pavyzdžiui, prieš homoseksualų partnerystę nusistatę rinkėjai, galvodami, kad ir vėl nėra už ką balsuoti, vėl lips ant grėblio, atiduodami savo balsą už patinkančius politinius šaunuolius Paulių Saudargą ar Lauryną Kasčiūną, papildomai gaudami dar 50 konservatorių, Seimo salėje keliančių rankas už genderistinę ideologiją, Andrių Kubilių, Rasą Juknevičienę, besifotografuojančių prie spalvotų perėjų, ir kitus žymius šios partijos reitingų dugno atstovus.

„Valstiečiai" nepasinaudojo šansu tapti tradicinį rinkėją vienijančia politine jėga.

O žinant administracinius resursus, po dviejų rinkimų tokia jėga jiems tapti buvo realu. Tačiau manau, jog tokia mintis „valstiečių" lyderių galvose net negyveno.

Labai gaila.

Mano nuomone, tai ir yra didysis „valstiečių" politinis pralaimėjimas.