Pagalvoju: kas galėjo tikėtis, kad taip gerai gyvensime Lietuvoje, jog žmonės į bakus ims pilti – tiksliau, ne tiek pilti, kiek rinkti „klik'us“ ir „laikus“ – rapsų aliejų iš parduotuvės ir, važiuodami pavasario lietaus nuplautomis gatvėmis, skleis malonų kepamų blynų kvapą.
Ir visame šiame chaose aš išgirstu gerąją žinią.
Dar visai neseniai reklamos skelbė, kad tuoj, tuoj „Maximoje“ kažkas nutiks. Ir štai išaušo tas pirmadienis, kai tai nutinko. Prekių etiketėse skaičiai padidėja taip, kad net senjorams akinių nebereikia, o geroji naujiena prieš šventas Velykas – kainos sumažėjo net 25 procentais.
Aš, kaip ir visa tauta, puolu į parduotuvę – lyg į pažadėtąją žemę.
Tikras stebuklas. Viskas nuolat brangsta – o čia atpigo. Nors pasakomis jau seniai netikiu, bet šį kartą… negaliu patikėti savo akimis. Raudonųjų Aliaskos ikrų skardinė, kurioje beveik 100 gramų, kainuoja tik 6,99 euro, o juk buvo 10,99.
Ir tada pagaunu save galvojant: „Maxima“ mane apgavo – raudonieji ikrai atpigo ne 25 procentais, o beveik 40 procentų.
Einu toliau. Apgavystės kartojasi. Plonytės dešrelės, vadinamos kabanosais, – trečdaliu pigesnės. Bulvių traškučiai, kuriuos taip mėgstu dėti ant liežuvio, – taip pat trečdaliu pigesni. Prancūziškas ančių kepenėlių paštetas – gerokai pigesnis. Šešios austrės – maždaug po 1 eurą už vienetą, dar euras už gražią medinę dėžutę.
Tiesa, matau, kad juodieji eršketo ikrai nelabai atpigo – kaip kainavo apie 1000 eurų už kilogramą, taip ir kainuoja. Bet jų aš ir taip nemėgstu, tai maža bėda.
Žodžiu, gurmaniška euforija. Jau matau, kaip prisipirksiu visko – pigiai ir skaniai.
Bet pirmiausia pasižiūriu į savo sąskaitos likutį.
Pradedu skaičiuoti: dar tik mėnesio pradžia, dar ne Velykos, ne koks gimtadienis. Suprantu – tos pigiosios gėrybės manęs dar palauks. Ir su gera nuotaika pasuku link kasdienės duonos lentynos.
Nesu stiprus matematikas, ir atmintis galėtų būti geresnė, bet vis tiek skaičiuoju: kasdienė duona, kefyras, dribsniai pusryčiams – kaip kainavo, taip ir kainuoja. Na, gal nukrito kokiais 1–4 procentais. Dar ieškau akcijų – o jų beveik nėra. Kam jos, jei viskas taip pigu?
Ir čia mane apima panika.
Tiek metų buvau pratęs pirkti akcijines prekes, džiaugiausi sutaupęs – kur 20, kur 35, o kartais ir visus 50 procentų. O dabar – tuštuma.
Pradedu jaustis keistai. Toks jausmas, kad ta geroji žinia apie nuolaidas – tik „Maximos“ gerai apmokamų buhalterių rinkodarinis triukas. Man sakoma: nebereikia vargti ir ieškoti akcijų, nes viskas jau ir taip su nuolaida. Bet aš žinau – reikia skaityti mažomis raidėmis.
O ten parašyta: viskas vidutiniškai atpigo 25 procentais.
Ir staiga man viskas stoja į vietas. Jei raudonieji ikrai atpigo beveik 40 procentų, tai natūralu, kad duonai lieka keli centai. Kažkaip juk reikia išgauti tą vidurkį.
Ir dar prisimenu – tie patys ikrai prieš šventes su akcija kainavo ne 6,99, o 5,49 euro.
Taigi, ate akcijos. Sveika, nauja realybe.
Dabar man atrodo, kad teks pirkti pigiau, bet mokėti daugiau. O „Maxima“ metų gale skaičiuos išaugusį pelną.
Socialiniuose tinkluose, kaip visada, skaitysiu apie karą, augančias kuro kainas ir, aišku, apie amžiną klausimą – kur pigesnis bazinių produktų krepšelis: „Lidle“ ar „Maximoje“.
Dar prie manęs prieina draugas ir sako: „Eik į „Mere“. Nors ir rusiška, bet ten be akcijų kabanosiai ir mandarinai kainuoja dvigubai pigiau nei „Maximoje“ su akcija.“
Tą dieną aš nieko nenusipirkau.
Nes suprantu – pirmiausia reikia gerai apgalvoti visas tas gerąsias naujienas. Kitą dieną atsikėliau. Į „Mere“ neinu, nes esu patriotas. Sugrįžau į „Maximą“, bet jau kitomis akimis. Valgyti tai norisi, bet jau nebetikiu gerąja naujiena – imu atidžiai skaičiuoti ir prie kasos tikrai suprantu: kainos sumažėjo, o mokėti reikia daugiau. Bet gal pasirodė ar skaičiuoti nemoku.
Pastaba: tai asmeninė, su humoru perteikta autoriaus nuomonė. Redakcijos pozicija nebūtinai sutampa su autoriaus.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą