Vasario 16-oji, švilpti ar nešvilpti?

Sausio 13 d. žmonės nušvilpė aukščiausius valdžios atstovus, parodydami savo požiūrį į juos ir į tai, kas vyksta Valstybėje. Ar švilpimas pasikartos per vasario 16 d. minėjimą ir kovo 11-osios šventę? Ar valdžia vėl gaus skaudų antausį?

Atrodo, kad atsakymas aiškus, - ką čia valdžia spės pakeisti per tokį trumpą laiką? Na, galimybių pasą atšaukė. Kas, savaime suprantama, yra gerai, bet tikrai to nepakanka žmonių pykčiui numalšinti. Tiesa, kad pykčio būtų mažiau, valdžią puolė ginti jos parankiniai: žurnalistai-propagandistai ir politologai-demagogai.

Moralinis klausimo aspektas. R. Valatka, sistemos "sunkioji propagandos patranka", pagiežingu ir arogancijos nestokojančiu stiliumi, apšaudė švilpiančiuosius: visiškai neturėdamas jokių argumentų bando lyginti Laisvės Gynėjų dieną su mišiomis tam, kad pasmerktų sausio 13 d. atėjusius valdžią nušvilpti žmones.

Logikos tiek jo, tiek tokių kaip jis, pasisakymuose maža. Ir tai jie patys supranta, todėl vietoj argumentų naudoja pliką demagogiją.

Visai neseniai jie rimtu veidu svarstė: gal reikėtų linksmiau švęsti Sausio 13-ąją, atsisakant būdingo santūrumo, juk, nežiūrint netekčių, kova buvo laimėta.

Tačiau tai, kas įvyko šių metų sausio 13 d., pakoregavo jų mąstymo logiką - ir nuo šiol šią dieną jie mišioms prilygina. Jiems nė motais, kad likusiems gyviems - tai ne tik praradimų (amžiną atilsį žuvusiems!), bet ir dvasinės pergalės diena.

Mes tada nepalūžom, neišsigandom, tūkstančiais stojom ginti Lietuvos laisvės. Tik kai kam ta dvasinė pergalė vis dar nesimaterializavo, ir jie savo kovos nebaigė...

Ir kol yra dar gyvų tos kovos dalyvių, neužkasusių „kovos kirvio", tol apie mišias kalbėti gerokai per anksti. Pradžioj palaidokit juos, kartu ir mane.

Esminiai klausimo aspektai. Kas atėjo sausio tryliktą prie seimo?

Kas švilpė? Tai ne tik pandemijos valdymu nepatenkinti žmonės, kuriems galimybių pasas apkartino gyvenimą, bet ir tie, kuriems ne asmenys, kalbėjusieji iš tribūnos, kliūva, bet ta politika, kurią jie vykdo. Spektras nepatenkintų toks platus, kad vien tik apie tai būtų galima parašyti straipsnį.

Esu tikras, kad dauguma žmonių, atėjusių ir švilpusių šių metų sausio 13 d., prieš 31 metus buvo tiek prie bokšto, tiek prie seimo. Ir manau, kad tada žuvusieji šiandien norėtų švilpti.

Juk tai, už ką jie kovojo, taip ir liko nevisiškai įgyvendinta. Štai čia ir slypi visa klausimo esmė, apie kurią valdantieji nešneka.

Tai dėl ko mes tada ėjom ginti atgimstančios valstybės? Visų pirma - tai nepriklausomybė. Nepriklausomybė nuo TSRS: norėjom atvirų sienų, norėjom laisvai keliauti, tautos savastį bei lietuvių kalbą išsaugoti.

O ką mes šiandien turim? Turim atviras sienas, pro kurias Briuselis rekomenduoja visus įsileisti. Na, ir teisę laisvai keliauti po pasaulį, jei tik turi finansinių galimybių (tik galimybių turi retas).

Anksčiau valdžios viršūnėlės lankstė galvas Maskvai, o dabar atkiša užpakalius Briuseliui.

Tada TSRS per jėgą mums vežė iš „plačiosios tėvynės" žmones tautinei sudėčiai „pagerinti", o dabar Briuselis liepia patiems atsivežti paskirtą „normą" arba/ir įsileisti visus pasaulio perėjūnus.

Tada rusino, rusų kalbą visur ir visaip bruko, bandė išstumti lietuvių kalbą iš aukštųjų mokyklų, o dabar daktarinės disertacijos rašomos anglų kalba, o lietuvių kalbai lyg pelenei skirta tik anotacija.

TSRS laikais mūsų diktoriai neleisdavo sau rusiškų terminų per masines informavimo priemones vartoti, o dabar anglicizmai visur: kur tik paklausysi, kur tik pažiūrėsi.

Atrodo, kad nėra jokios kalbos priežiūros. Tai ar tokia padėtis tenkina tuos, kurie kovojo tada? Manau, atsakymas aiškus. Todėl nėra ko stebėtis, kad vėl kasamas „kovos kirvis" - tik kirvis šiandien yra švilpimas. Tai kovos priemonė! Šiandien ji tokia. Rytoj - tai bus balsavimas. Ir, jei reikės, visuotinis streikas.

Švilpti Vasario 16-ąją ar ne, turi atsakyti kiekvienas pats sau.

Manau, kad tie, kurie atkuto, pripuolę prie lovio, vargiai pasijudins, o tie, kuriems kova nesibaigė, žino, ką daryti.