Viešas laiškas Vyriausybei: Kam priklauso žuvys privačiame vandens telkinyje?

(30)

Apie tai, kaip privačių vandens telkinių savininkai, savo lėšomis įžuvinę nuosavus vandens telkinius vertingomis žuvų rūšimis, jas šėrę ir auginę, vėliau sužino, kad jų nupirktos žuvys iš tiesų yra valstybės.

Daugelį metų susiduriu su valdininkų, atstovaujančių valstybei, pasibaisėtina nekompetencija. Nors ir yra faktiniai įrodymai, tokie kaip Europos Sąjungos teisė (kitų šalių patirtis), Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai, Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, Lietuvos Respublikos žemės įstatymas ir nuosavybę patvirtinantys dokumentai, paremti Registrų centro duomenų banko išrašais, nors ir yra žuvų įsigijimą pagrindžiantys dokumentai, sąskaitos (sumokėtas PVM), įžuvinimo knygos ir filmuota medžiaga, kaip įžuvinamas privatus vandens telkinys.

Mes, privačių ežerų (vandens telkinių) savininkai, kurių Lietuvoje nėra daug, apie 1 %, kita dalis, 99 %, priklauso valstybei, iš kurių valstybė dalį vandens telkinių yra išnuomojusi, perleidusi teisę kitiems asmenims ar organizacijoms, susiduriame su žmogaus teisių pažeidimais valdant privačią nuosavybę.

Šiandien noriu pasidalyti savo nuomone ir sukaupta patirtimi, kam privačiame ežere priklauso žuvys. Vandens telkinio savininkui ar valstybei?

Kas yra žuvys? Pirmiausia tai yra gyvūnai. Žuvys skirstomos į mažavertes (kuojos, raudės, plakiai ir t. t.) ir vertingas (karpiai, amūrai, plačiakakčiai ir t. t.). Mažavertės žuvys tai žuvys, kurios yra mažos, auga ilgai, daug kaulų ir nėra vertinamos žmonių dėl maistinės vertės.

Vertingos žuvys tokios, kurios auga greitai, auga didelės, mažai kaulų ir labai vertinamos žmonių dėl maistinės vertės. Pagrindinis skirtumas tarp šių žuvų yra tai, kad mažavertės žuvys niekam nereikalingos (ekonomine prasme), o vertingos žuvys labai laukiamos ant vaišių stalo. Bet vertingos žuvys Lietuvos sąlygomis neneršia ir nepalieka palikuonių, todėl yra labai svarbus kiekvienas vienetas, įleistas į vandens telkinį.

Privatūs vandens telkiniai yra įžuvinami vertingomis žuvimis atsižvelgiant į mokslininkų rekomendacijas, vienos žuvys minta vandens augalais, mėgsta raustis dugne ieškodamos vabzdžių ar vėžiagyvių (karpiai), kitos žuvys minta tik vandens augalais (amūrai), dar kitos žuvys minta tik planktonu, valo vandens telkinį, kad vanduo būtų skaidrus (plačiakakčiai).

Yra ir plėšrios žuvys, dar vadinamos vandens telkinio sanitarais (starkiai, šamai, unguriai), kurios minta kitomis žuvimis (sužeistomis ar negyvomis).

Vandens telkinys, įžuvintas pagal mokslininkų rekomendacijas, klesti. Vertingos žuvys ežeruose nepalieka vietos menkavertėms. Norint kuo daugiau užauginti žuvies ir taip gauti finansinę naudą mokslininkai rekomenduoja šerti žuvis reikalingu pašaru.

Taigi, kad privatus vandens telkinys klestėtų ir būtų gera vandens telkinio būklė (nepelkėtų), reikia turėti žinių ir nemažai investicijų. Pirma, tinkamai įžuvinti vandens telkinį. Antra, išlaikyti balansą, nes, kaip minėjau, vertingos žuvys greitai auga.

Trečia, esant poreikiui šerti žuvis specialiu žuvims skirtu pašaru. Ketvirta, saugoti žuvis nuo plėšrių gyvūnų (pvz. ūdrų) ir plėšrių vandens paukščių (pvz. kormoranų ir garnių). Viską padarius tinkamai galima turėti ne tik išlaidas, bet ir gerą finansinę naudą iš privačios nuosavybės.

Bet, deja, šiandien valstybė iš privataus ežero savininko žuvininkystės ūkyje įsigytas vertingas žuvis tiesiogine to žodžio prasme pavagia. Valstybė teigia, kad visi gyvūnai, taip pat ir žuvys, yra valstybės.

Kad būtų paneigta ši valstybės vagystė, kreipiausi į LR Seimo kontrolierių. Valstybei atstovavo LR aplinkos ministerija.

Mano nuomone, Aplinkos ministerija yra valstybė valstybėje. Dauguma teisės aktų išversti iš rusų kalbos į lietuvių kalbą ir pritaikyti demokratinei ir teisinei valstybei, kas yra nonsensas.

Nemažai teisės aktų prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, kartais ir šiurkščiai pažeidžiant pagrindinį šalies įstatymą, LR Konstituciją. Aplinkos ministro suformuota politika yra palanki nusikaltimams ir pažeidimams daryti ir, be to, išlikti nenubaustiems (informacija buvo teikiama ministerijai).

Aplinkos ministras leidžia sau sąmoningai ir tyčia nevykdyti LR Konstitucinio teismo nutarimų, vienas nutarimas nevykdomas net 19 metų. Darau prielaidą, kad aplinkos ministras Dievo siųstas vaikas, kuriam gali įsakinėti tik iš dangaus.

Kalbant faktų kalba mano argumentai buvo tokie.

Pirma, aš pateikiau privačios nuosavybės dokumentus (vandens telkinio). Antra, pateikiau žuvų įsigijimo čekius (kur matėsi, kad buvo sumokėta ir PVM). Trečia, pateikiau įžuvinimo knygą. Ketvirta, pateikiau filmuotą medžiagą, kaip įžuvinamas privatus vandens telkinys.

Valstybei atstovaujanti Aplinkos ministerija nepateikė nieko. Pirma, ji pasakė, kad mano privatus vandens telkinys valstybei nepriklauso. Antra, Aplinkos ministerija pripažino, kad nėra nė vienos žuvies įleidusi į mano privatų vandens telkinį. Trečia, Aplinkos ministerijos atstovai teigė, kad laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei.

Aplinkos ministerijos buvo paklausta, kaip laisvėje gyvenantys gyvūnai, tokie kaip vertingos žuvys karpiai, amūrai ar plačiakakčiai, gali priklausyti valstybei, jeigu jie neneršia ir nepalieka palikuonių.

Tai kokia čia laisvė, jeigu Lietuvos gamtinėmis sąlygomis vertingos žuvys nepalieka palikuonių (neneršia)? Todėl į vandens telkinį įleistas svarbus kiekvienas vienetas. Ketvirta, Aplinkos ministerijos atstovų buvo paprašyta pateikti atsakymą, jų nuomone, kuriuo metu vertingos žuvys, nupirktos žuvininkystės ūkyje ir paleistos privačiame vandens telkinyje, tampa valstybės?

Jas perkant? Jas vežant nupirktas? Jas paleidžiant į privatų vandens telkinį? Ar tada, kai panėrusi žuvis vėliau iškyla į vandens paviršių ir tris kartus pamojuoja peleku? Aplinkos ministerija nesugebėjo paaiškinti, argumentai baigėsi.

Tada Aplinkos ministerija sugalvojo dar vieną neva faktą įrodantį dalyką, kad privačiame vandens telkinyje žuvis priklauso valstybei. Remdamasi LR laukinės gyvūnijos įstatymu. Buvo paprašyta patikslinti, kada įsigaliojo šitas iš rusų kalbos į lietuvių kalbą išverstas įstatymas. Įstatymas priimtas 1997 m., kitaip sakant, dar iš gilių komunistų laikų.

Teko priminti galimai komunizmą atstovaujančiai Aplinkos ministerijai LR Konstitucinio teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimą (bylos Nr. 14/02) „Dėl Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo“.

Kad 1940 m. Lietuva buvo okupuota, aneksuota ir inkorporuota į kitą valstybę – Sovietų Sąjungą. Okupacinė valdžia nacionalizavo ir kitais neteisėtais būdais nusavino žemę, miškus ir parkus, vandens telkinius, daugelį kitų privačios nuosavybės objektų, taip paneigdama pačią žmogaus prigimtinę teisę turėti privačią nuosavybę.

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. priėmė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktą „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo“. Šiame Akte inter alia buvo įtvirtinta, kad Lietuvoje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija.

Klausimas Aplinkos ministerijai buvo toks: tai jeigu žuvis iki okupacijos priklausė privačių vandens telkinių savininkams, okupacijos laikotarpiu iki 1990 m. – okupantams, nuo 1990 m. kovo 11 d. vėl privačių vandens telkinių savininkams iki 1997 m., kai buvo priimtas LR laukinės gyvūnijos įstatymas?

Ar buvo kokie faktiniai įrodymai, kad priimant 1997 m. LR laukinės gyvūnijos įstatymą buvo atliekamas auditas, apskaita ar kokie perdavimo priėmimo aktai, kad tinkamai būtų atlyginta privačių vandens telkinių savininkams?

Ar buvo poreikis valstybei taip elgtis su privačių vandens telkinių savininkais, valstybei valdant 99 % vandens telkinių? Atsakymas iš Aplinkos ministerijos buvo, kad nieko panašaus nebuvo, nei jokio vertinimo, nei jokio atsiskaitymo su privačių ežerų savininkais.

Tada Aplinkos ministerijos atstovams buvo paaiškinta, kad tokiu atveju buvo padaryta galybė pažeidimų. Tokių kaip nepagarba Europos Sąjungos teisei, nepagarba LR Konstitucijai, LR Konstitucinio Teismo nutarimų nevykdymas, Civilinio kodekso nepaisymas, Žemės įstatymo nevykdymas, priimant įstatymus nebuvo atliktas poveikio vertinimas.

Priimant įstatymus buvo pažeisti šie konstituciniai principai: Teisinės valstybės principas, Teisingumo principas, Teisėtų lūkesčių apsaugos principas ir Proporcingumo principas.

Proporcingumo principas

„Konstitucinio Teismo 2011 m. birželio 9 d. nutarimas. Vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra konstitucinis proporcingumo principas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai), pagal kurį teisės aktais nustatytos ir taikomos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui, neriboti asmens teisių labiau negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti (Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d., 2009 m. kovo 27 d., 2010 m. vasario 3 d., 2011 m. sausio 6 d. nutarimai).“

Paviršinių vandens telkinių pagal užimamą plotą hektarais valstybė valdo 99 %, o privatūs asmenys valdo tik iki 1 %.

Pirmiausia, taikant apribojimus privačiai nuosavybei, turėjo būti vadovaujamasi proporcingumo principu. Niekaip mažiau negu 1 % privačių ežerų savininkų negali daryti net menkiausios įtakos kitų asmenų teisėms ar valstybei.

Štai po tokių pateiktų faktų Aplinkos ministerijai kilo abejonių, kad gal kažkokia žuvis ir galėtų priklausyti privataus vandens telkinio savininkams, įrodysiantiems, kuri žuvis priklauso valstybei, o kuri – savininkui.

Atsakant į Aplinkos ministerijos nuogąstavimus buvo paaiškinta, kad privataus vandens telkinio savininkas niekam nieko neturi įrodyti, o ypač Aplinkos ministerijai.

Po Seimo kontrolieriaus paaiškinimų Aplinkos ministerija taip ir liko nepakeitusi teisės aktų, o 2024 m. dar daugiau teisių suteikė tretiesiems asmenims, gaudantiems vertingas žuvis privačioje nuosavybėje.

Laukiu iš Vyriausybės atstovų argumentuotų paaiškinimų, kam demokratinėje ir teisinėje valstybėje privačioje nuosavybėje esančiame ežere priklauso žuvis. Vertinant nepamirškite pastebėti, kam žuvis priklauso išsivysčiusiose šalyse: Prancūzijoje, Vokietijoje ar Didžiojoje Britanijoje, jau nekalbant apie JAV.

Šiandien privačių vandens telkinių savininkai neturi jokių teisių privačioje nuosavybėje, tuo pasirūpinę yra valstybinėse institucijose dirbantys komunistai ir komunistų palikuonys ar asmenys, pasiilgę komunizmo, o ne demokratijos ir teisinės valstybės principo.

Tad jeigu valstybė neteisėtai pavogė žuvis iš asmenų, kurie jas įsigijo teisėtai ir už kurias buvo sumokėtas PVM, žuvis augino savo privačioje nuosavybėje (vandens telkiniuose), vadinasi, galimai valstybę valdo vagių karalius ir vagių karalienė? Ar toks Lietuvoje yra politinio valdymo modelis?

Straipsnio autorius redakcijai žinomas

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder