Į mano parodą Valdovų rūmuose atėjo Ukrainoje kovojančio Kastusio Kalinausko pulko vyrai ir parodė naują baltarusių ordiną – Emilijos Pliaterytės ištikimybės kryžių.
Ką šiuo atveju reiškia plačios prasmės žodis „ištikimybė“, nežinau, bet sveikinu baltarusių karius, pasirinkusius tokį kovos pavyzdį.
Lenkija dar 1931 metais uždėjo Emilijos veidą ant savo pinigų.
Tada santykiai su lenkais buvo tokie, kad tai ignoravome.
Pliaterytė – Lietuvos legenda.
Gimusi Vilniuje, 1831-ais į sukilimą išėjo iš Antazavės dvaro.
Vėliavą iškėlė Dusetų bažnyčioje ir su būriu puolė Daugailių pašto stotį.
Po Ukmergės ir Maišiagalos, sunkiausiu sukilimo metu, buvo kuopos vadė Kauno gynyboje.
Po Raseinių ir Šiaulių mūšių vadovybė nusprendė nutraukti kovą ir internuotis Prūsijoje.
Emilija nesutiko ir patraukė į Varšuvą pagalbos.
Pakeliui nusilpo, atsivėrė žaizdos ir toliau Vainežerio kaimo nenuėjo.
Žinia apie sukilimo pabaigą buvo lemtinga. Palaidojo artimiausiame miestelyje – Kapčiamiestyje.
Lietuva tarsi moka pagerbti didvyrius.
Bet Emilijai 2006 metais paskyrė tik monetą, o Kapčiamiesčio dzūkai kad ir iš molio pastatė jos garbei paminklą (aut. Antanas Ambrulevičius).
Pliaterytė Lietuvai – ne tik veidas, ir ne tik legenda.
Tai Tėvynės gynimo ir ištikimybės idėja. Ji turi pleventi virš mūsų kaip anų kartų priesakas, kaip vėliava.
Netikiu, kad Vilniaus šeimininkai, taip kruopščiai trinantys sostinėje istorijos pėdsakus, perimtų tą vėliavą.
Todėl kreipiuosi į Kauno miesto merą ir Tarybą – iškelkite Emilijos Pliaterytės dvasią ne tik virš savo miesto, bet ir virš Lietuvos.
Mes drauge rasime lėšų ir paversime tai VISOS LIETUVOS PAMINKLU.
Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą