Tą pagaunu ir savyje - džiaugiausi, kad Paryžiuje 100 metrų bėgimo auksą laimėjo Sent Lusijos atstovė, o gimnastikoje pirmą auksą parsiveš atletė iš Alžyro.
Man patiko ir tai, kad už medalius jiems nepažadėjo 100-tūkstantinių premijų, ir atletai pagerbė savo vėliavas veltui. Net turtingoji Norvegija, Švedija, Didžioji Britanija sportininkams pasakė - garbė yra brangiau už pinigus. Pinigai gali apdergti bet kokią garbę.
Man (ir tikriausia ne vien man) ligi šiol stovi akyse: prezidentas įteikia nacionalinę premiją kūrėjui.
Kūrėjui, ištepusiam mūsų Vėliavą. Kūrėją būtų pasodinę - išniekinti Vėliavą yra nusikaltimas, ir jį gelbėjo tik senatis.
Taip norėjau, kad Mano prezidentas nespaustų „kūrėjui" rankos - tiesiog paliktų ministro skirtus pinigus (tiek, kaip už olimpinį medalį) ant staliuko ir pasiūlytų pasiimti...
Įsivaizduoju, kaip sutiks greičiausią moterį - olimpinę didvyrę Julien Alfred žemiečiai iš Sent Lusijos Karibuose.
Ten premijos taip pat nemokės. Prieš 15 metų buvau toje saloje - ten nebuvo nieko, išskyrus gražius vaizdus, muzikalius žmones ir skurdokus namus. Tikriausiai, visa tai ir liko. Tada vienintelis pirkinys buvo salos Vėliava.
Kai Sent Lusija dar buvo kolonija, anglai kabino tamsiai mėlyną audeklą su keturiomis gyvatėmis. Nauja Lusijos vėliava man tekainavo 5 dolerius - ji žydra su baltu ir juodu trikampiu (salos dviejų rasių santarvei) ir saulės šviesos ruožu.
Tas saulės ruožas - viltis ateičiai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą