Vytautas Rubavičius: Mokame tik įsisavinti pinigus

Prieš kelias dienas buvo pristatytas įmonės „Go Vilnius" sukurtas „šedevras", esą turintis reklamuoti Vilnių ir skatinti turistus jame apsilankyti. Vaizdo klipe ypač daug dėmesio skiriama neaiškiai aplinkai, kurioje sukasi girtuokliai, mušeikos bei šiukšliadėžių gyventojai, ir tik pabaigoje šiek tiek parodomas modernus, tvarkingas miestas. Reklama turėjo šokiruoti ir taip patraukti žiūrovų dėmesį. Rašytojas, kultūrologas Vytautas Rubavičius „Respublikai" teigė, kad vienintelis dalykas, kurį sukelia šis „šedevras" yra atmetimo reakcija.

- Nepaisant sostinės valdžios siautėjimų, vis tiek dar turime gražių objektų, lankytinų vietų, o reklaminiame vaizdo klipe rodomas kažkoks pseudo Vilnius - girtuokliai, muštynės, šlapinimasis ant sienų. Kaip čia taip išėjo su šituo „šedevru"?

"

- Yra keli dalykai. Esminis tas, kad jaunesnės kartos žmonės labai paviršutiniškai suvokia pasaulį ir jį perteikia. Jaunimas turėtų demonstruoti kūrybinį įkarštį bei potencialą, ypač reklamos ir viešųjų ryšių srityje, tačiau šiandien pateikiamuose reklaminiuose vaizdiniuose bei viešųjų ryšių akcijose - skurdi vaizdinija ir mąstysena.

Kalbu ne tik apie minėtą reklamą, kurią tikslingiau būtų galima vadinti antireklama. Pažiūrėkime, kaip pastaruoju metu puošiama sostinė, kokias „eglutes" siūlo jos valdžia. Skurdi fantazija, jokio kūrybinio polėkio, viską bandoma „uždengti" fejerverkais, kurie labai praverčia pinigų įsisavinimo specialistams.

Juk sąmatų nebepatikrinsi. Daugiau nieko nesugebama išmąstyti ir parodyti. Tokių „reklamų" kūrimas akivaizdžiai rodo kūrybinį nuosmukį. Jaunimas, kuris tiek keliavęs ir po Vakarus, ir po Rytus, matęs tiek gražių vaizdų, tarsi ir galėtų kurti, tačiau rezultatas toks, kokį turime - stebinantis lėkštumu ir banalumu.

Kodėl taip yra? Juk ir įsisavinant lėšas, išmaniai pučiant sąmatas galima „trinktelėti" smegenų ar vaizduotės vingiais. Manau, kad čia jau veikia bendresnis nuosmukis, susijęs su istorine kultūrine atmintimi, nacionaline savivoka, su valstybinio mąstymo akiračiu.

Kai tų dalykų stokojama, kai ta stoka imama didžiuotis kaip pažangos ženklu, tad ir nelieka iš ko kurti, į ką atsiremti, o kuriant - teigti tautai ir visuomenei gyvybiškai svarbius dalykus.

Dvasinė, kad ir spalvinga, nykuma veda link šiukšliadėžių ir perkeltine, ir tiesiogine prasme, todėl galiausiai į jas ir atsiremiama. Tačiau tai rodo ne Vilniaus pateikimą, o savo pačių mąstymą bei vaizduotės aprėptį.

Šiukšliadėžės įvaizdis primetamas visam sluoksniui ir visai kartai. Tarsi norėta paironizuoti sovietmečio ar kito nesuvokiamo laiko nostalgiją, tačiau išeina ryškus savęs pačių vaizdinys. Išlindome iš šiukšliadėžės, bet nuo jos nepabėgome, nors ten prikimšome visokių gėrybių, iš kurių tikrai įmanoma sukurti dėmesio vertų dalykų, tačiau tam jau reikia ryškaus kūrybinio polėkio.

Liūdnas vaizdas. Galima sukurti drastiškų dalykų, kurie ir žeistų, ir patrauktų dėmesį, tik būtinas kūrybinis polėkis, mintis, konceptas. Čia nieko nėra. Lipdinys „hihi-haha". Kyla liūdnas pamąstymas apie Vilnių.

Pastarojo meto Vilniaus valdytojų vykdoma politika dvelkia multikultūrine ideologija, kuria vis bandoma pabrėžti, kad Vilniui lietuvybės nereikia ir ji turi būti naikinama. Tai jau duoda vaisių, nes nebeaišku, kas kuria Vilnių, kuo Vilnius gali ar turi didžiuotis. Nebelieka to tikrojo Vilniaus, nebelieka vilniečių, nes jame „tvarkosi" atvykę iš mažesnių miestelių ir sostinės idėjos nesuprantantys veikėjai.

Tą, beje, pastebi ir užsieniečiai. Štai „The Times" antraštė pristato Vilnių: „Apsilankymas Vilniuje - kapišonai, apiplėšimai ir mirtis už šiukšliadėžės".

- Viešai teigiama, kad šio reklaminio „šedevro" kūrimas sostinės biudžetui atsiėjo 500 tūkst. eurų. Esame tokie turtingi? Ar ši pseudo kūryba yra tiek verta?

- Jaunimas ir į brandesnį amžių pereinantys žmonės demonstruoja gebėjimą įsisavinti pinigus. Įsisavinimui pinigų yra jūros, tik jų niekada nebus normaliems, doriems mokytojų, auklėtojų ir kitų svarbių sričių darbuotojų atlyginimams.

Pasaulinis kapitalizmo dėsnis - kuo vargingesnė šalis, tuo daugiau pinigų įsisavinama. Šalis yra vargana, tačiau koks susiformavo turtingiausių, žaviausių sluoksnis. Tai rodo ir aplink sostinę dygstantys išskirtiniai rajonai, tačiau tuo pat metu kalbama, kad pinigų miestui trūksta.

Beje, įsisavinimai vyksta, kur tik pažiūrėsi. Gyvendamas senamiestyje matau, kaip kasmet vis perklojami grindiniai ir šaligatviai, nes nesugebama pakloti tokių, kurie tarnautų bent 10 metų. Net vyriausybės rūmai negali pasigirti gerai paklota aikšte.

Kuriami įsisavinimo „darželiai". Prisiminkime, kas darėsi su gatvių siaurinimu ar jose visiškai netinkamų medžių sodinimu, kas darosi Nemenčinės plente ir t.t. Aukso kasyklos. Kodėl tai vyksta?

Nes jeigu vieną kartą, kaip anksčiau buvo įprasta, padarysi rimtai, jeigu paklosi tokį grindinį, kuris tarnaus šimtą metų, nebebus kaip toliau „įsisavinti" lėšų. Todėl ir viskas daroma taip, kad „dirbti" būtų galima nuolat.

- Visuomenė ir teisėsauga tą mato, tačiau pirmieji piktinasi tik socialiniuose tinkluose, o antrieji išvis „nieko nepastebi". Kodėl?

- Sistema visuomet susistygavusi. Tai yra sisteminis veiksmas, apimantis įvairias sritis. Imkime švietimo sistemą. Kiek yra skiriama projektams, gerinimams, reformoms, egzaminų pertvarkai. Visai tai vykdoma per tyrimų ir analizių užsakymus, tam išleidžiami šimtai milijonų, ir viskas daroma formaliai teisėtai.

Ne vienam politikui esu sakęs - nubrėžkime pastarųjų dešimties metų kreives, kurių viena rodytų moksleivių žinių rezultatus, o kita - įsisavintus projektinius ir reforminius milijonus. Moksleivių žinių kreivė - žemyn, o įsisavintų lėšų - aukštyn. Juo daugiau įsisavinama, tuo blogesni rezultatai. Tokia mūsų sukurtos lėšų įsisavinimo sistemos veikimo logika. Tačiau tokios vaizdinės medžiagos niekas nenori rodyti.

Yra sluoksnis, kuris iš to puikiai gyvena, todėl švietimo sistemos valdyme vis mažiau žinančių, kas yra mokykla. Nebeliko institucinių laiptų, kai į pareigas buvo skiriami pedagoginio ar administracinio darbo patirtį turintys asmenys. Valdininkai ateina pagal politinį pasitikėjimą, suburia komandą, bet kai paklausai, kaip jie kalba, tampa aišku, kad „žinodami viską" jie realiai neišmano nieko.

Tiksliau, jie puikiai moka įsisavinti pinigus, todėl joks rimtas specialistas į aukštas pareigas faktiškai nebepatenka. O visa tai, kaip minėjau, daroma teisėtai, pagrindžiant įstatymais, teisės aktais ir dažniausiai tvarkingais paskirtųjų dokumentais. Bet dokumentai patys savaime gebėjimų ir žinių nesuteikia.

- Dabartinį projektą galima lyginti su „Vilnius - Europos G taškas" ar vamzdžiu krantinėje?

- Visa ši „kūryba" - iš tos pačios operos. Su G tašku pašokome kiek aukščiau, nes dar galima džiaugsmingai tyčiotis ar ironiškai jį aptarinėti prie stalo. Žiūrint į naująjį „šedevrą" net kalbėti nėra apie ką.

- Buvo ankstesnių teigiamų įvaizdžio kūrimo pavyzdžių, tačiau jie primiršti arba ignoruojami. Degraduojame mes, todėl degraduoja ir pasaulio suvokimas?

- Yra daug veiksnių, ir vieno atspirties taško viso to paaiškinimui nėra. Esminis dalykas - neturime jokios nacionalinės, valstybinės kultūros politikos, visuomenės lavinimo, švietimo politikos, kuri remtųsi lietuvybės principu. Turime telkti žmones, nes tik saugodami savo kalbą, kultūrą ir istoriją, galime kurti valstybę. Deja, tokios ideologijos nėra, užtat yra „mišrainė". Pastebiu, kad Vilniui, arba tiksliau, stovintiems prie jo valdžios vairo, vis svarbiau tampa Gedimino miestą pateikti kaip tik nori, bet tik ne kaip Lietuvos sostinę, ne kaip lietuvišką miestą.

Pasivaikščiokite sostinės gatvėmis. Miestas tapo toks daugiakultūriškas, kad jame nebeliko vietos lietuvybei - užrašai ir iškabos, gatvių pavadinimai parašyti ne lietuvių kalba. Ją vis rečiau išgirsi ir gatvėse, nes ypač jaunimas pamėgo savo kalbėseną „atskiesti" angliškais žodeliais, kurių atitikmenų lietuviškai gal jau ir nebežino. Siekiama parodyti, kad esame atviri imigrantams, emigrantams, dar kažkam, bet tik ne saviems žmonėms.

O jeigu kažkas mėgina užsiimti lietuvybės ir savo kultūros bei istorijos puoselėjimu, valdininkai tai vertina kaip įžeidimą. Jie mato tik daugiakultūriškumą, kuris ir tampa kultūrine įvairiaspalve šiukšliadėže. Jie nesuvokia Vilniaus kaip Lietuvos sostinės ir kaip pagrindinio lietuvių tautos miesto. O kai priimantys sprendimus asmenys nebeturi miesto pajautos, nebeturi tautinio-kultūrinio jo vaizdinio, atsiranda tokios „reklamos".

Žmonių, kurie pažįsta miestą ir galėtų jį pristatyti, tikrai yra. Daugelis jų - išsilavinę, inteligentiški, susipažinę su užsienio šalių kultūra, todėl galėtų netgi parengti miesto pristatymą tikslinėms grupėms, tačiau jų išmanymo įsisavintojams neprireikia.

- Valdžia nuolat kartoja, kad laukia vokiečių su tankais, tuomet išlenda tokia reklama. Akivaizdu, kad tokie dalykai atgraso tiek turistus, tiek investuotojus. Kodėl taip daroma?

- Kaip jau minėjau, nėra kultūrinės tautinės politikos, bet yra noras pasipuikuoti, todėl tiek Vilnius, tiek Lietuva pateikiami per patyčių iš lietuvybės ir ją skatinančių bei puoselėjančių žmonių prizmę. Mes su patyčiomis ir gąsdinimais jau esame susigyvenę, todėl to ir nebepastebime, bet jeigu taip tikimasi patraukti turistus, tai, švelniai tariant, yra debilizmas.

Tie užsieniečiai, kurie keliauja po pasaulį, stengiasi pažinti svetimas šalis, susipažinti su jų kultūra, tradicijomis, tad kaip minėta „reklama" gali paskatinti kultūrinį, parodinį ar konferencinį turizmą?

Kita vertus, Ryga ir Vilnius sekso turistų sąmonėje yra pažymėti kaip tokiai „veiklai" puikiai tinkantys taškai, todėl jiems G taško reklama yra priimtina. Galbūt dar tiems, kurie ieško nuotykių visomis šio žodžio prasmėmis, todėl juos gali sudominti ir nesibaigiančios kalbos apie karą. Bet tokių nedaug, o didžioji dalis - smalsus jaunimas, kultūrinių „nuotykių" geidžiantys išsilavinę žmonės - jų nepritrauksime nei G tašku, nei „atgyjančiomis" šiukšliadėžėmis.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder