Vytautas Valevičius: Protingas mato toliau

Deja, kai ko numatyti negalime, kai kurios mūsų klaidos tarsi užprogramuotos žinių stokoje ar mėgėjiškume. Iškepti skanų tortą reikia mokytis, va taip iš karto bet kam nepavyks. Net jei turėsime gerą instrukciją vadinama kulinarinė knyga.

Gerai statyti namus irgi tenka mokytis. Vieni išmoksta, kiti taip ir lieka pradiniame lygyje. Net vairuoti automobilį reikia nemažos kasdienės praktikos. Bet yra specialybių, kurių beveik niekas nemoko, nors jos yra gana paklausios. Tai politikai ir kiti vadovai.

Tiesa, nemokomų specialybių arba praktikos sričių yra ne viena, štai būti tėvais veik niekur nėra mokoma, o darbas labai atsakingas. Bet aš ne apie tai. Didesnė problema yra mūsų politika. Joje dirba žmonės, kuriuos demokratijos sąlygomis parenka piliečiai. Priminsiu, kad jų esama gana daug. Pradėti reiktų nuo seniūnaičių, savivaldybių tarybų ir Seimo narių bei baigti ministrais bei prezidentais.

Mokyklų jiems nėra, o pareigos nemenkos. Tiesa, kai kurie iš jų matyt, stengdamiesi mažiau pakenkti nieko nedaro, tačiau pasitaiko ir aršių, kurie tik kitus moko ir valdžią rodo. Aišku, labiausiai matomi yra mūsų Seimo nariai, kai kada net europarlamentarai, tačiau tie dažni pamokymai nesuprantantiems sukelia įspūdį, kad tai veiklus ir protingas politikas. 

Deja, aktyvus dar nereiškia geras. Štai žymus europarlamentaras siūlė gydyti virusą vos ne švęstu vandeniu, kitas Seimo narys vis kliūva su koldūnais, o panašių žinių apie miestų tarybų narius galima pririnkti visą tomą.

Populiarumas bet kuria kaina veda prie to, kad kaina yra kvailumo atskleidimas, kuris anksčiau gal tiek ir nekrisdavo į akis. Jei tai būtų namų reikalas, gal ir galima būtų pernelyg nesirūpinti, bet tai žmonės, kurie atsako už taisyklių kitiems kūrimą, už tolesnius vystymo kelius. Įstatymas įpareigoja visus, miesto tarybos sprendimas verčia elgtis taip, o ne kitaip. Neprotingas politinis atstovas ne tik neatstovauja, bet ir sukelia kvailos liaudies įspūdį kitų akyse.

Beje, protingų žmonių stoka sukelia labai daug problemų, sprendžiant vadinamuosius strateginius klausimus. Lietuva šiuo metu susidūrė su trimis aiškiais ir žinomais.

Kiek reikia mokyklų, kokios jos turi būti? Kiek reikia ligoninių ir sveikatos punktų? Kokie jie turi būti? Kiek reikia padėti verslui? Koks jis turi būti? Kokios valstybės ar savivaldybės išgalės padėti?

Palyginimui galiu pateikti štai tokį klausimą: „Kokią specialybę pasirinkti, kad būtum ją patenkintas iki gyvenimo pabaigos?“

Aišku, retas iš mūsų vadinamųjų politikų mąsto strategiškai, mes nuolat girdime verkšlenimus ir pagraudenimus apie žlugdomą verslą, nors tai kartojasi metai iš metų.

Todėl tampa aišku, kad prašytojas siekia momentinės naudos, reikalauja gailesčio. Radau ne viena žinomo redaktoriaus straipsnį apie reikalavimą taikiai sugyventi su kaimynais (turima galvoje Baltarusija).

Taip, galima nusileisti vienai dienai, bet vėliau dešimtmečiais valyti jų purvus. Tikras nacionalistas prisimintų Stalino saulės atvežimą į Lietuvą, bet aš mąstau kitaip.

Protingas yra tas (nesvarbu, politikas ar verslininkas, mokslininkas ar statytojas), kuris numato ilgalaikes pasekmes.

Gydyti žmones nuo virusų mineraliniu vandeniu, reikalauti iš vyriausybės savo konstitucinių teisių visai nevykdant savo pareigų, reikalauti paramos verslui čia ir dabar, nenumatant, jog  skolas visuomet tenka gražinti. Tai ir rodo proto trūkumą. Protingas mato toliau.