Gal taip ir reikia. Šiaip vertinti lyg ir paprasta, bet tai netiesa. Yra net tokia specialybė – turto vertintojas. Taigi ne kiekvienas sugeba, ne kiekvienas moka. Dar sudėtingiau yra su žmonėmis. Aišku, jie ne „turtas“, bet tenka ir juos graduoti. Vieni vertingi ir gauna didelę algą, kiti neturi tiek reikiamų įgūdžių ir atlieka antraeilį vaidmenį, gauna mažai pinigų.
Po žymių žmonių mirties paprastai rašomi nekrologai, kuriuose aprašomi to žmogaus pasiekimai ir gerosios savybės. Bet tai atskiras žanras. Istorikai į mirtį žiūri visai kitaip ir mato tai, ko politikieriai ir nepastebi.
Trečia „vertintojų“ grupė yra mąstantys žmonės, kurie stengiasi atskleisti ir teigiamas, ir neigiamas asmens veiklos pasekmes. Todėl, galvojant apie M.Gorbačiovo palikimą, būtina jį matyti kaip istorinę asmenybę ir sugebėti tiksliai vertinti. Dažniausia tokiais atvejais neįmanoma pateikti vienareikšmiško atsakymo, bet jo ir nereikia.
Jei kalbama apie didelius istorijos veikėjus, tenka brėžti pagrindinius lygius ir aspektus. Mano nuomone, tai turi būti pasaulinis (globalus), europinis, valstybinis ir asmeninis lygiai. Pabandykime peržiūrėti M. Gorbačiovo palikimą bent fragmentiškai.
Globalus lygis. Jo politikos dėka baigėsi vadinamasis Šaltasis karas tarp dviejų socialinių sistemų, sumažintas branduolinio karo pavojus dėl raketinių ir kitų ginkluočių ribojimų. Radosi ryšiai ir augo pasitikėjimas tarp Vakarų valstybių ir buvusios SSRS. Užsimezgė nauji ekonominiai ryšiai su Vakarų Europos ir Amerikos valstybėmis, ekonomikos tapo atviresnėmis, radosi moksliniai ir kultūriniai mainai, krito geležinė uždanga tarp Rytų ir Vakarų. Galima būtų ir toliau tai vardinti, bet kol kas gana.
Europinis lygis. Bene svarbiausias M.Gorbačiovo pasiekimas - buvusio konclagerio žlugimas. Tautų kalėjimas subyrėjo ir daugelis kraštų vėl tapo savarankiškomis valstybėmis. Leninio-Stalino konstrukcija sužlugo santykinai taikiai. Tiesa buvo ir aukų, dėl to šios šalys (Lietuva, Armėnija) kaltina M. Gorbačiovą už pasyvumą, nesikišimą. Viena valstybė, buvusi padalinta po antrojo pasaulinio karo, susivienijo. Tiesa, šis procesas dar iki šiol nesibaigė, skirtumai vis dar matomi, bet M.Gorbačiovo dėka šis procesas prasidėjo: Berlyno siena buvo nugriauta. Kas įvyko su buvusiomis SSRS dalimis, matome. Vienos iš jų tapo savarankiškomis, kitos iki šiol negali išsivaduoti, tik dabar SSRS vadinama Rusija.
Valstybinis lygis. Gaila, bet žinant Lietuvos istoriją tenka vėl skirtingai vertinti M.Gorbačiovą. Jis visomis savo jėgomis stengėsi išsaugoti Sovietų Sąjungą, nors jo sprendimai ir veiksmai vedė kita kryptimi. Ekonominės ir politinės laisvės sukūrė sąlygas Baltijos šalių savarankiškumui atgimti. Galime palyginti 1972 metų Kauno įvykius ir 1988 Sąjūdį. Abu vyko tarsi vienoje sistemoje, bet pasekmės buvo skirtingos. Kas sukūrė tas aplinkybes gal aiškinti ir nebereikia.
Asmeninis lygis. M.Gorbačiovas nugyveno ilgą gyvenimą. Pradėjo savo politinę karjerą kaip nomenklatūros atstovas, o baigė kaip pirmas ir paskutinis SSRS prezidentas. Pensininkas. Iki jo buvę valdytojai išeidavo iš valdžios tik po mirties arba sunkios ligos. Jo „nusišalinimas“ buvo taikus, be kraujo praliejimo. Tai bene didžiausias jo asmeninis nuopelnas.
Apibendrinant reikia pasakyti, kad kol kas tiksliai įvertinti M.Gorbačiovo veiklą neįmanoma. Dar per mažai praėjo laiko. Neabejoju, kad pasirodys ne viena stora knyga apie tai. Mano nuomone M. Gorbačiovas atvėrė galimybes valstybėms ir žmonėms, daryti tai, ko jie anksčiau negalėjo. Radosi masės politikų, kurie anksčiau apie tai ir negalvojo.
Įdomu, kuo būtų V. Landsbergis, jei nebūtų M. Gorbačiovo?
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą