Alesius Beliackis - teisių gynėjas veteranas autoritarinėje Baltarusijoje

Savo 60-ąjį gimtadienį rugsėjo 25-ąją jis irgi pasitiko kalėjime, kaip ir penkiasdešimtmetį, bet penktadienį laimėjo Nobelio taikos premiją po istorinių demonstracijų ir žiauraus susidorojimo savo buvusioje sovietinėje šalyje.

Pernai liepą A. Beliackis buvo suimtas ir apkaltintas mokesčių vengimu. Diktatoriško Baltarusijos vadovo Aliaksandro Lukašenkos kritikai šį žingsnį įvertino kaip menkai užmaskuotą taktiką jį nutildyti ir nutraukti jo veiklą.

A. Beliackio žmona Natalija Pinčiuk naujienų agentūrai AFP sakė, kad paskelbus apie Nobelio apdovanojimą ją „užplūdo emocijos“.

„Jis visada rašo, kad viskas gerai. Sveikata nesiskundžia – stengiasi manęs nenuliūdinti", – apie jo laiškus iš kalėjimo pasakojo N. Pinčiuk. „Man nesiseka su jubiliejais“, –  rašė jai A. Beliackis prieš savo šešiasdešimtmetį. „Jis buvo kalėjime ir kai jam sukako 50 metų“, – pridūrė žmona.

A. Beliackio organizacija (jos pavadinimas išvertus reiškia „Pavasaris“) buvo įkurta 1996 m. ir yra žinomiausia Baltarusijos teisių grupė, savo veikla nubrėžusi vis labiau autoritarines A. Lukašenkos ir jo saugumo pajėgų tendencijas. Organizacija, įsteigta per masinius demokratinius protestus po kelerių metų, kai subyrėjo Sovietų Sąjunga, siekė padėti sulaikytiems protestuotojams ir jų šeimoms.

Nuo to laiko „Viasna“ ir A. Beliackis tapo dar svarbesni, A. Lukašenkos režimui imantis vis žiauresnių būdų, kad išlaikytų valdžią. Kai 2020 m. rugpjūtį visoje šalyje pratrūko didžiuliai mitingai prieš A. Lukašenkos pretenzijas į šeštąją prezidento kadenciją, „Viasna“ kruopščiai registravo per protestus ir vėliau per policijos reidus visoje Baltarusijoje sulaikytus žmones.

Padėtį po balsavimo A. Beliackis apibūdino kaip „tikrą terorą“, apėmusį miestus regionuose ir sostinę Minską, valdžiai imantis priemonių, kad nutildytų nepritariančiuosius. „Tikslas labai paprastas – bet kokia kaina išlaikyti valdžią ir įskiepyti visuomenei baimę, kad nebūtų protestų prieš šių rinkimų klastojimą“, – sakė jis.

A. Beliackis taip pat priklausė opozicijos veikėjų tarybai, kurios narė buvo ir ankstesnė Baltarusijos Nobelio premijos laureatė Svetlana Aleksijevič, jų tikslas buvo surengti naujus laisvus ir sąžiningus rinkimus. Tačiau 2021 m. liepą A. Lukašenkos pradėtas susidorojimas pasiekė ir jo slenkstį – koordinuoti reidai buvo surengti prieš įvairias piliečių visuomenės grupes, įskaitant „Viasna“ biurus ir A. Beliackio namus, grupė tai pavadino „nauja represijų banga“.

Pernai „Viasna“ pranešė, kad, be A. Beliackio, kalėjime yra šeši po rinkimų suimti jos nariai.

Dar vienas gimtadienis už grotų

„Žiaurus susidorojimas su „Viasna“ yra dalis platesnio piliečių visuomenės „valymo“, kurį paskelbė prezidentas Aliaksandras Lukašenka“, – pernai pareiškė „Human Rights Watch“.

Tai nebuvo pirmas kartas, kai A. Beliackis susidūrė su Baltarusijos, dažnai vadinamos „paskutine diktatūra Europoje“, saugumo pajėgomis. 2011 m. rugpjūtį jam buvo skirta 4,5 metų laisvės atėmimo bausmė už vengimą mokėti mokesčius, tai buvo vertinama kaip politiškai motyvuota byla po ankstesnių prezidento rinkimų, A. Lukašenka pasiskelbė juos laimėjęs. Tuo metu teismas nusprendė, kad „Viasna“ turi atlaisvinti biurus, kuriuos naudojo pastaruosius 12 metų. Po šios įkalinimo bausmės A. Beliackis išėjo į laisvę 2014 m., 18 mėnesių anksčiau.

„Per 25 savo veiklos metus A. Beliackis patyrė virtinę represijų“, – pernai, kai buvo pratęstas jo kardomasis kalinimas, sakė „Human Rights Watch“.

A. Beliackis taip pat yra parašęs keletą knygų. Jo, kaip aktyvisto, veikla įvertinta keliais apdovanojimais, daugiausia Vakarų institucijų, įskaitant Andrejaus Sacharovo laisvės premiją. Anksčiau jis penkis kartus buvo nominuotas Nobelio taikos premijai.

A. Beliackis gimė 1962 m. Sovietų Sąjungos regione netoli Suomijos ir prieš studijuodamas filologiją tarnavo kariuomenėje.