Euronews: Dveji metai kalėjimo Rusijoje už dukros antikarinį piešinį ir Vokietijos atsisakymas išduoti vizą

Šeštokės Mašos Moskaliovos piešinys – šviečianti saulė, Ukrainos vėliava, moteriška ranka, sustabdanti rusiškus dronus, ir užrašas: „Ne Putinui, ne karui“ – apskriejo visą pasaulį. 

Šį piešinį tėvas su dukra išsivežė pirmiausia, palikdami tėvynę.

Dabar Mašai – 15, šalia jos yra tėtis, bet už jų – vaikų namai ir dalis pavogtos vaikystės: Aleksejus Moskaliovas už „Rusijos kariuomenės diskreditaciją“ kalėjo beveik dvejus metus. 

Po paleidimo jiems pavyko kirsti sieną ir apsistoti Armėnijoje, tikintis vėliau persikelti į šalį, kur Rusijos valdžia jų nepasiektų. Tačiau kol kas jų likimas – pakibęs ore.

Visai neseniai Vokietijos vidaus reikalų ministerija (BMI) atmetė Moskaliovų prašymus dėl humanitarinės vizos.

„Armėnijoje nesame saugūs“

„Draugiški žmonės, gražus miestas“, – pasakojo Aleksejus, kalbėdamas apie Jerevaną. Vietiniai, kartais atpažįstantys juos parduotuvėse, sako palaikantys ir džiaugiasi, kad jie yra saugesnėje vietoje nei Rusijoje.

Vis dėlto grėsmės Armėnijoje išlieka.

„Čia yra Rusijos karinė bazė, – aiškina jis. – Ne kartą buvo bandyta pagrobti opozicionierius, Putino režimui nepalankius žmones, tuos, kurie atsisakė tapti patrankų mėsa. Juos bandė išgabenti į Rusiją, kur laukė naujos bylos ir kalėjimas.“

Armėnijos žiniasklaida jau pranešė bent apie keturis tokius atvejus nuo plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios.

Premjeras Nikolas Pašinianas tokius veiksmus pavadino „pagrobimu“.

Vokietijos sprendimas

Moskaliovai tikėjosi pradėti naują gyvenimą ir kreipėsi dėl vadinamosios humanitarinės vizos Vokietijoje. Ši viza leidžia iš karto dirbti, mokėti mokesčius ir palengvina integraciją.

Tačiau Vokietijos VRM atsakė, kad naujoji koalicinė vyriausybė siekia „nutraukti savanoriškas federalines priėmimo programas“.

Pagal Imigracijos įstatymo 22 straipsnio 2 dalį, suteikiančią galimybę atvykti politiniais pagrindais, priėmimas iš esmės sustabdytas.

Moskaliovas neslėpė šoko: „Mes kreipėmės į šalį, kuri save sieja su demokratija, žodžio laisve. Mums reikėjo ne tiek pagalbos, kiek apsaugos nuo savo šalies diktatoriško režimo ir represijų.“

Žmogaus teisių gynėjų kritika

Vokietijos organizacijos Libereco – Partnership for Human Rights vadovas Marko Fieberis tokį VRM paaiškinimą pavadino absurdišku. 

Jo teigimu, sprendimai visada būdavo individualūs, o dabar, nors bylos ir nagrinėjamos, mėnesių mėnesius nesimato jokios pažangos.

Iniciatyvos inTransit atstovė sakė, kad uždarius 22.2 straipsnio galimybę, rusai ir baltarusiai Vokietijoje nebeturi jokios realios apsaugos.

Sugrįžti į Rusiją – neįmanoma

Grįžimas į Rusiją Moskaliovams – neįmanomas. Aleksejus prisimena FSB pareigūno žodžius: „Iki gyvenimo galo ramybės tau neduosime. 

Nuolat kviesimės, sekime tavo paskyras, draugus, laiškus.“

Kai tik buvo paleistas iš kalėjimo, antrą dieną policija jau bandė įsilaužti į jų namus. Tuomet žmogaus teisių gynėjai patarė: „Jums su Maša reikia skubiai palikti šalį.“

„Taip su diktatūromis nekovojama“

inTransit atstovė sako, kad Vokietijos sprendimas – katastrofa: „Jei visą prašymų srautą dabar teks perkelti į Prancūziją, nagrinėjimas užtruks iki dvejų metų.

Per tą laiką Rusijoje disidentus spės suimti, o tranzito šalyse – deportuoti.“

Per visą programos veikimo laiką (nuo 2022 m. birželio) pagal ją priimta tik 2600 žmonių, įskaitant vaikus ir sutuoktinius – vos apie tūkstantį per metus. „Tai neturi jokios reikšmės migracijos situacijai Vokietijoje“, – pabrėžia gynėjai.

Prancūzijos alternatyva

Prancūzija taip pat priima rusų disidentus, tačiau kartu griežtina bendrą migracijos politiką. Le Monde duomenimis, nuo 2022 m. pradžios Prancūzija atmetė apie 1200 vizų prašymų, įtardama šnipinėjimą.

Vis dėlto daug rusų dabar kreipiasi į Prancūziją, nes ten tikisi daugiau galimybių. Pasak žmogaus teisių aktyvistės Olgos Prokopjevos, daugelis prašo prieglobsčio dėl atsisakymo tarnauti kariuomenėje pagal sąžinę.

Mokytojos byla

Mokytoja iš Maskvos srities Natalija Taranusenko gavo humanitarinę vizą Prancūzijoje. Ji buvo nuteista už tai, kad per privalomą „gerumo pamoką“ pasakojo mokiniams apie Rusijos armijos žudynes Bučoje.

Prieš ją iš karto buvo parašyti tėvų skundai, iškelta byla, ir ji buvo priversta bėgti.

Dabar ji gyvena Prancūzijoje: „Už savo šalį man gėda ir labai skaudu. Mokytojos profesija liko praeityje, dabar esu tarp žmogaus teisių gynėjų ir didžiuojuosi tuo.“

„Konfrontacija – vienintelė šio režimo išlikimo strategija“

Action4life atstovas Dmitrijus Zachvatovas pabrėžia, kad Rusijos režimas savo užsienio politiką grindžia vien tik konfrontacija: „Kitaip jis nemoka išgyventi.“

Šaltinis: press.lv