Svetur kokybė geresnė
Lietuvoje įsigalėjusi praktika ieškoti maisto ir ne maisto produktų tokiose šalyse, kaip Anglija ar Vokietija. Jei ne pirkti, tai bent kainas palyginti. Arba sudėtį. Ten parduodama produkcija daugelio lietuvių vertinama kaip aukštesnės kokybės.
„Vakaro žinių" kalbintas 7 metus Anglijoje dirbantis Tomas (pavardė redakcijai žinoma, - aut. past.) neslėpė, jog dažnai į Lietuvą veža anglišką produkciją: skalbimo kapsules, dušo želes, šampūnus, prieskonius, saldainius ir pan.
Paklaustas apie maisto produktų kainas, vyras pamini lietuvių itin pamėgtą lydytą „Ghee" sviestą. Jo kilogramas svečioje šalyje be nuolaidos kainuoja 10-11 eurų, tuo tarpu Lietuvoje tiek kainuoja pusę kilogramo.
„Viskas, ko gero, pigiau ten, atitinkamai ir kokybė geresnė. Pavyzdžiui, skalbimo gelis (maždaug 50 plovimų) Lietuvoje su akcija kainuoja 18 eurų. O Anglijoje apie 12 eurų be akcijos.
Lietuvos žmonės neperka skalbimo kapsulių, nes kartais jos netirpsta, todėl išdeginami rūbai. Tokios kapsulės tiekiamos iš Lenkijos, Ukrainos, - bėrė Tomas.
- Tačiau skalbimo geliai, dušo želės, šampūnai, viskas pigiau ir žymiai geresnė kokybė Anglijoje. Aš viską vežu iš ten, pavyzdžiui, perku „Fairy" skalbimo kapsules, visi galvodavo, kad čia indams plauti, nes Lietuvoje tokio dalyko nėra.
O Anglijoje yra „Fairy" skalbimo kapsulės. Aš jau 7 metus ir vežu jas į Lietuvą. Dušo želės žymiai tirštesnės, 750 ml su akcija nusipirkau už 4,84 euro. Artimiesiems siunčiu siuntas iš Anglijos, kam reikia, kažkiek atvežu."
Vyras tikino ir rūbus perkantis Anglijoje iš žinomų parduotuvių, kurias galima rasti ir Lietuvoje, tačiau jo patirtis rodo, kad Anglijoje įsigytus rūbus nešiojantis ilgiau, jie patvaresni, ne taip greitai nusiskalbia.
Pigiau net Norvegijoje
Nepriklausomo racionalaus pirkimo ir kainų palyginimo portalo „Pricer.lt" vadovas Arūnas Vizickas iliustravo atvejį, kuomet lietuvių gamintojas eksportuoja žuvies produkciją į Vokietiją su didesniu žuvies procentu (daugiau nei 35 proc. žuvies produkte) produkte, nes taip reikalauja ši šalis, tuo tarpu Lietuvoje šis procentas mažesnis, nors prekė - tokia pati.
„Pagrindinė problema ta, kad Vakarų Europoje yra tam tikra konkurencija, ir prekės ženklai yra priversti konkuruoti. Kitas dalykas - gana griežti kokybiniai reikalavimai, susieti su standartais", - sakė jis.
Štai „Pricer.lt" feisbuko puslapyje dalijamasi skaitytojo laišku: tautietis lygina labai populiarų „Head&shoulders" šampūną - 800 ml toks šampūnas su dozatoriumi Norvegijoje kainuoja 8,52 euro, tuo tarpu Lietuvoje toks pats šampūnas be dozatoriaus, tik perpus mažesnis (400 ml), kainuoja 8,49 euro.
Kainos lygintos be nuolaidų. Po nuotrauka pasipila vartotojų komentarai, kad Lietuvoje kainos ne tik neadekvačios, bet ir produkcija prastesnės kokybės.
„Kad Norvegija yra brangi šalis, jau seniai mitas. Pavyzdžiui, pernai vienas švedas pasižiūrėjo 9 produktų kainas ir palygino jas Švedijoje ir Lietuvoje, atradimas buvo, kad Lietuvoje brangiau nei Švedijoje.
Tai tas pats ir dėl Norvegijos. Statybininkai, kurie važiuoja į Norvegiją dirbti, pasakoja, kad anksčiau jie veždavosi iš Lietuvos produktus, šampūnus, dar kažką. Dabar sako, kad neapsimoka, nes ten pigiau", - kalbėjo A.Vizickas.
Kainodara - žmonių mulkinimas
Atsiliepdamas apie prekių kainodarą Lietuvos prekybos centruose, „Pricer.lt" vadovas nevyniojo žodžių į vatą. Pasak jo, prekių kainos migruoja iš vieno prekybos centro į kitą.
„Ir kainos beveik identiškos būna, tai rodo, kad prekių ženklų atstovai užtikrina šią sistemą ir taip eliminuoja konkurenciją, apie kurią mes kalbame, kad ji lyg ir turėtų būti... Matome akivaizdžiai, kad kainodara yra feikinė. Ne vartotojas sugalvojo kainodarą, čia prekybininkai ir atskirų prekių ženklų tiekėjai, - teigė A.Vizickas.
- Kas laužo tą rinką? Yra keli žaidėjai, yra mažuose turguose prekiaujama, pavyzdžiui, su užrašu „prekės iš Vokietijos". Mes pastebėjome, kad tas kainas laužo „Norfa", kad ir minėtas šampūnas „Head&shoulders" (400 ml) ten kainuoja ne 8 eurus kaip kitur, o, pavyzdžiui, 5 eurus. Be „Norfos", dar yra „Depo" ir „Mere".
Kas liečia dvejopą kokybę, anot pašnekovo, tai gerokai sudėtingesnis dalykas, nes yra didžiulės korporacijos, kurios tuos dalykus sprendžia, ir tik susidūrus su rimtu pasipriešinimu valstybės lygmeniu galėtų būti vykdomi pokyčiai.
9 proc. lygintų produktų sudėtis skyrėsi
A.Vizickas priminė prieš keletą metų vykusį europinį tyrimą dėl dvejopos produktų kokybės: „Europos Parlamente buvo kalbama apie tai, kad turi būti uždrausta tokia praktika, kai gamintojas tokiame pačiame prekės ženkle slepia dvejopą kokybę, vieną - Rytų Europai, kur paprastinami ingredientai, o kitą - Vakarų Europai. Labai nemažai prie to prisidėjo atskirų valstybių vyriausybių iniciatyvos, bet niekas nepasikeitė."
Dar 2019 m. Europos Komisija paskelbė tyrimo rezultatus apie ES maisto produktų sudėties skirtumus. Tokį tyrimą atliko Komisijos mokslo ir žinių tarnyba - Jungtinis tyrimų centras.
Buvo ištirta beveik 1400 maisto produktų 19 ES valstybių ir paaiškėjo, jog tik 9 proc. palygintų produktų sudėtis skiriasi. Tyrimo rezultatai leido daryti išvadą, kad nuoseklios geografinės schemos nebūta.
„Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (VVTAT) ir Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, atsižvelgdamos į Europos Komisijos Jungtinių tyrimo centro atliktą maisto produktų analizę ir siekdamos įvertinti produktų, skirtų skirtingoms rinkoms, sudėties skirtumų priežastis, atrinko tam tikrus produktus ir kreipėsi į kai kurių tarptautinių prekių ženklų atstovybes prašydama pateikti paaiškinimus.
Gauti verslo subjektų atsakymai, kuriuose pateikta informacija apie produktų etikečių pakeitimą, siekiant tinkamai informuoti vartotojus apie regioninius skirtumus, kai tokių yra; informacija apie vieno maisto produkto (bulvių traškučių) sudėties pakeitimą (vietoj anksčiau naudoto palmių aliejaus pradėtas naudoti saulėgrąžų ir rapsų aliejų mišinys); informacija, kad nedideli skirtumai atsiranda dėl pieno, surinkto iš skirtingų Europos ūkių, kurio savybės natūraliai skiriasi sezono metu ir kiekvienoje šalyje, arba dėl to, kad gamybos vietovėse ir gamybos linijose yra nedideli skirtumai", - informavo VVTAT atstovė Dalia Malinauskienė.
2018-2019 metais Lietuvoje buvo atliktas Lietuvos gyventojų nuomonių ir elgsenos tyrimas dėl dvejopos maisto produktų kokybės ES šalyse.
Tyrimo dalyviams buvo pateikiami produktai, skirti Vakarų ir Rytų Europos rinkoms (tyrimo dalyviai nežinojo, kokie produktai kam skirti), buvo tiriami tokie gerai žinomi produktai, kaip „Milka" šokoladas, „Jacobs" kava, „Nestea" gėrimas, sūris „President" ir pan., daugiau nei pusė tyrimo dalyvių rinkosi Vakarų rinkai skirtas prekes.
Taip pat 2018 m. VVTAT užsakymu buvo atliktas ir Ne maisto produktų dvejopos kokybės tyrimas Lietuvoje. Pasak VVTAT, bandymams buvo įsigytos prekės, kuriomis prekiauja ūkio subjektai, gaunantys prekes tiesiogiai iš kitų valstybių narių, ir jos palygintos su parduodamomis didžiuosiuose prekybos centruose.
Tyrimui buvo įsigyti tokie gerai žinomi produktai, kaip „Lenor" minkštiklis, plaukų šampūnas „Shauma", „Ariel color" milteliai ir pan. Laboratorijoje buvo patikrintos produktų chromatogramos ir įvertintos jų fizikinės savybės (klampumas, tankis ir kristalizacijos temperatūra).
Iš 14 skirtingų ne maisto produktų sudėtimi ar kitomis savybėmis neišsiskyrė nė vienas produktas. Lietuvos didžiuosiuose prekybos centruose parduodamų ne maisto produktų ženklinimas ir pakuotės išvaizda skyrėsi nuo iš užsienio atvežtų produktų.
Tiesa, kalbant apie abu tyrimus, reikia pabrėžti, kad tiriamų produktų skaičius nebuvo didelis - tik keletas ir keliolika prekių.
Interviu su buvusiu Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovu, šiuo metu - Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacijos ekspertu Jonu Miliumi:
Kodėl sudėtingas dvejopos produktų kokybės klausimas?
- Kai dar Bronius Markauskas buvo žemės ūkio ministras, buvo sudaryta Seimo komisija (dėl dvejopos produktų kokybės, - aut. past.) ir mane į tą komisiją pakvietė. Tada jie buvo nusiteikę, kaip čia iki šiol nepadaryta?! Sakiau, jūs nieko nepadarysite. Išaiškinau jiems situaciją. Jie nieko nepadarė, bet spaudai buvo darbo, metus laiko rašė, o rezultatas nulinis.
- Ką konkrečiai paaiškinote?
- Pirmas dalykas, mūsų vartotojas labai nereiklus, kitas dalykas, tiekėjai, kurie veža maisto produktus, jie atvažiuoja derėtis. Atvažiuoja į kokią tarptautinę firmą, pasako, mums reikalingas produktas štai už tokią kainą.
Pavyzdžiui, sausi pusryčiai. Vokietijos gyventojas valgo juos su medumi, o Lietuvos - su saldikliu, cukrumi, kadangi pigiau. Įmonės tikrai nemeluoja, ką rašo, jos nerizikuos tuo dalyku, receptūros parašomos teisingai, bet skiriasi sudėtis.
Tai senas dalykas ir čia viskas aišku. Lietuvos vartotojas yra, kaip čia pasakyti, apgaunamas... Juo labiau kad žmonės nėra reiklūs.
Kitose šalyse buvo labai stiprios vartotojų organizacijos. Buvo, dabar gal irgi nelabai liko, nes labai keičiasi Europa. Bet Vokietijoje vartotojui bet ko nepaduosi.
- Tyrime dėl dvejopos maisto produktų kokybės ES šalyse buvo išsakyta mintis, kad produktų sudėtis skirtingose šalyse skiriasi, nes galimai produktai gaminami ir silpnesnėms ekonomikoms, kad žmonės tiesiog įpirktų. Bet mes savo šalies prekybos centruose matome kosmines kainas. Didesnes nei tų stiprių ekonomikų... Kaip tą paaiškinti?
- Labai gerai atsakėte, čia kainos reikalai. Tiekėjas, kuris veža į prekybos centrus, nuvažiuoja ir pasako, kad man už tokią kainą turite pagaminti produktą.
Jau ir Amerikoje yra atvejų, kai žmonės paduoda į teismą garsias kompanijas, nes, būna, kad maistas sukelia priklausomybę, lėtines ligas.
Kai kurios Europos šalys net negali valgyti savo vandenų žuvies dėl sunkiųjų metalų, užterštumo. Daug teko lankytis Skandinavijos šalyse, ten 100 proc. vaikai gauna maistą be jokių teršalų, ekologišką.
Suomijoje, Švedijoje vaikai jau nuo darželio vedami į ekologinius ūkius. Teko bendrauti su Danijos atstovais, tai ten mokyklose, valstybinėse įstaigose 100 proc. visur ekologiški maisto produktai.
O pas mus gi labai madinga kalbėti apie žaliąjį kursą, bet atėję ministrai net nežino, kas tas žaliasis kursas yra.
Labai žaviuosi Lazdijų, anksčiau Radviliškio, atveju, kai vaikai valgo iš savo valgyklų, iš savo produktų, o ne atvežtų kažkur iš Lenkijos. Tiesiog ūkininkų produkcija.
Viskas priklauso nuo mūsų pačių. Ką noriu pasakyti? Daugiau nei 30 metų neturime jokios nacionalinės programos. Ateina koks ministras, kuris neskiria rugių nuo miežių.
O jeigu būtų sukurta nacionalinė programa 50 metų į priekį? Kur nė vienas negalėtų įsikišti į tą programą, kad būtų ji neliečiama. Kalbu apie žemės ūkį.
Kaip pasaulio ekspertas nuskrendu į Kiniją, sutinku lobistines organizacijas, jos visur dalyvauja, jos turi savo programas, atstovauja žemės ūkiui, nepaisant politikų, kad ir kokie ateitų į politiką. O pas mus atėjo, ai, viskas buvo blogai, viską keičiam.
Pas mus dabar giriamasi, atidarėme rinkas, tratata... Kad nelikę gyvulių jau Lietuvoje (juokiasi). Jeigu pasigilintume, kiek produktų perdirbame savo įmonėse, nežinau kas būtų. Restoranuose australiška, braziliška aviena ir t.t.
O dėl kainų - pats dažnai būnu Lazdijuose, tenka lankytis Lenkijoje, „Biedronkoje", tai reikėtų politikams pažiūrėti, kiek žmonės ten perka. Tikriausiai 70 proc. lenkišką produkciją žmonės perka, nes ten žymiai pigiau. Kodėl pigiau? PVM ir taip toliau. Bet ne tik tai. Turi būti pasitikėjimas savo valstybės produktu.
Aš labai dažnai būnu Prancūzijoje, kadangi ten yra pasaulio organizacija, kurioje aš dirbu, tu įkišk tikram prancūzui kokį neaiškų mėsos ar pieno produktą. Jis niekada jo nevalgys, nes pasitiki savo produktu.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą