Galingiausios visatoje juodosios skylės pagaliau gali būti paaiškintos

Mokslininkai galbūt išsprendė 60 metų senumo paslaptį, nes atrado, kad kvazarai - energingi objektai, kuriuos maitina plėšrios supermasyvios juodosios skylės ir kurie gali nustelbti trilijonus žvaigždžių kartu sudėjus - susidaro susidūrus galaktikoms ir joms susijungus.

Išvados rodo, kad po kelių milijardų metų susidūrus su kaimynine Andromedos galaktika Pieno kelyje gali atsirasti kvazaras. 

Anksčiau mokslininkai nustatė, kad kvazarai spinduliuoja ryškius ir energingus spindulius galaktikų širdyse, kurių plotis apytiksliai prilygsta Saulės sistemos pločiui - tai reiškia, kad kvazarai turi kilti iš neįtikėtinai kompaktiškų objektų.

Pagrindinė teorija teigia, kad kvazarai yra supermasyvios juodosios skylės, kaitinančios didžiulius aplinkinių dujų kiekius ir taip išskiriančios milžiniškus spinduliuotės kiekius prieš medžiagai nukrentant ant juodosios skylės paviršiaus.

Nuo pat jų atradimo prieš šešis dešimtmečius kvazarai glumino mokslininkus - daugiausia dėl to, kad neaišku, kaip supermasyvios juodosios skylės gali pritraukti pakankamai žaliavos tokiam galingam spinduliavimui.

Supermasyvios juodosios skylės gyvena daugumos galaktikų centruose, o kvazarams maitinti reikalingos dujos dažniausiai skrieja galaktikų pakraščiuose.

Taigi, turi būti kokia nors pristatymo tarnyba, kuri gabentų dujas į galaktikų širdis.

Dabar žurnale "Monthly Notices of the Royal Astronomical Society" paskelbtame naujame tyrime, kuris pagaliau išsprendė šią mįslę, naudojami gilių vaizdų stebėjimai, atlikti Izaoko Niutono teleskopu Ispanijos Kanarų salose. 

"Kad suprastume, kaip užsidega kvazarai, turime nustatyti, kaip dujos pakankamai dideliu greičiu gali patekti į galaktikų šeimininkių centrą", - elektroniniu paštu "Live Science" sakė pagrindinis tyrimo autorius Klivas Tadhunteris, Šefildo universiteto profesorius.

"Viena iš idėjų yra ta, kad būtiną radialinį įkritimą sukelia galaktikų susidūrimai, su kuriais susijusios gravitacinės jėgos gali iškreipti dujas iš įprastų apskritiminių orbitų."

Dviejų spiralinių galaktikų susidūrimas, sukėlęs žvaigždžių formavimosi protrūkį (raudona spalva).  (Paveikslėlio kreditas: NASA)

Lygindami 48 artimiausias galaktikas, kuriose yra kvazarai, su 100 galaktikų, kuriose nėra kvazarų, mokslininkai pastebėjo, kad kvazarus priimančių galaktikų pakraščiuose yra iškreiptų struktūrų.

Šios struktūros taip pat rodo buvusį ar vykstantį susidūrimą ir susijungimą su kita galaktika, sakė Tadhunteris.

"Kvazarus priimančiose galaktikose aptikome daug tokių struktūrų - tris kartus daugiau nei kruopščiai parinktoje kontrolinėje nekvazarinių galaktikų imtyje, kuri buvo nufotografuota tais pačiais metodais", - sakė Tadhunteris.

"Tai tvirtas įrodymas, kad kvazarai iš tiesų susidaro galaktikų susidūrimų metu."

Komandos tyrimas nėra pirmas kartas, kai galaktikų susiliejimai siejami su kvazarais.

Tačiau Tadhunteris pabrėžė, kad bandymai patikrinti šią hipotezę medžiojant iškreiptas struktūras galaktikų išorinėse dalyse, kurios būdingos tokiems susidūrimams, anksčiau pasirodė dviprasmiški. 

"Kai kuriuose tyrimuose buvo rastos tikėtinos struktūros, tačiau kituose - ne", - tęsė jis.

"Mes manome, kad daug neaiškumų šioje srityje kilo dėl to, kad daugelis ankstesnių vaizdavimo tyrimų nebuvo pakankamai gilūs, kad būtų galima aptikti kartais silpnas iškreiptas struktūras išorinėse galaktikų dalyse, kuriose yra kvazarai."

Kvazarai gali turėti didelę įtaką juos priimančių galaktikų evoliucijai; geresnis supratimas, kaip kvazarai užsidega, galėtų padėti mokslininkams patobulinti galaktikų evoliucijos ir visos Visatos evoliucijos modelius.