Įtampa Ukrainoje: po aštuonerių metų karo miestas rytuose vienijasi prieš Rusiją

Šiuo metų laiku sniegu padengtos konteinerių eilės iš tiesų yra laikinų būstų kaimas, kuriame gyvena žmonės, jau kartą pabėgę nuo karo Ukrainoje 2014 m., kai Rusijos remiami separatistai jėga užėmė didžiąją dalį Donbaso regiono.

"Modulinio miesto" gyventojai gyvena nepaprastai ankštomis sąlygomis - įsivaizduokite kilnojamą namelį, kurį galima pamatyti statybų aikštelėje, su žemomis lubomis ir juostiniu apšvietimu, suskirstytą į svetainę, virtuvę ir vonios kambarį, kuriame gyvena dviejų, trijų ar daugiau asmenų turinčios šeimos.

"Taip, gyvenamosios patalpos slegia", - sakė Liudmila Bobova, gyvenanti kartu su vyru ir senyvo amžiaus motina privačiame namelyje - palyginus su ankstesniu jų būstu, kuriame jie gyveno viename nedideliame kambaryje, miegojo dviaukštėse lovose ir dalijosi virtuve bei tualetu su kitais gyventojais, tai palyginti didelė prabanga.

Vis dėlto Bobova ir jos šeima yra dėkingi, kad gali čia būti, sakė ji. "Tai yra okupacija", - sakė ji, turėdama omenyje separatistų teritoriją, iš kurios jie pabėgo. "Gyvenimas ten pilkas, negali laisvai kvėpuoti. Čia aš galiu laisvai kvėpuoti."

Dėl pasikeitusių gyvenimo sąlygų ji tik gūžtelėjo pečiais. "Tai buvo vienas gyvenimas, o šis - kitas", - sakė ji.

Anksčiau Bobova gyveno Molodohvardijske, mažame kalnakasybos miestelyje, esančiame netoli Rusijos sienos, kur, pasak jos, buvo mažai politinės veiklos, o žmonės buvo nusiteikę prorusiškai.

Prasidėjus karui, jos šeima kartu su tūkstančiais kitų žmonių paspruko iš regiono pėsčiomis ir traukiniais, sviediniams krintant "kaip griaustiniui".

Jie atsidūrė moduliniame mieste ir nuo to laiko gyvena čia. Vokietijos vyriausybės nupirkti moduliniai nameliai turėjo stovėti ne ilgiau kaip trejus su puse metų, tačiau po septynerių metų juose liko maždaug 175 žmonės.

"Nėra nieko pastovesnio už laikinumą", - sakė vietos tarybai modulinius padalinius prižiūrintis Arturas Statsenko. "Valstybė visiškai nesirūpino šiais žmonėmis. Pastaruosius aštuonerius metus iš valstybės biudžeto negavome nieko. Turime specialią Reintegracijos ministeriją, bet ji mums nedavė nė cento."

BBC prašė Reintegracijos ministerijos, kuri buvo įkurta 2016 m. ir kuriai pavesta rūpintis šalies viduje perkeltaisiais asmenimis iš Donbaso, sureaguoti, tačiau ji į klausimus neatsakė.

Dėl gresiančio naujo Rusijos įsiveržimo į Ukrainą, šalies viduje perkeltiems asmenims gresia dvigubas perkėlimas. Jų laikinieji namai, esantys vos už 25 mylių nuo sienos, atsidurs tiesiai Rusijos kelyje. Tačiau atrodo, kad invazija modulinio miesto gyventojų rūpesčių sąraše užima žemą vietą.

"Mes nekalbame apie tai, kad situacija paaštrėjo ir kad mums gali tekti vėl bėgti", - sakė 64 metų devynių vaikų močiutė Irina Belinska, gyvenanti moduliniame namelyje su ligotu vyru.

"Mums reikia tinkamo stogo virš galvos, o ne plastikinio namelio", - sakė ji, rodydama į suskilusias lubas ir išlinkusias grindis.

"Turime daug žemiškesnių rūpesčių nei karas."

Irina Belinska

Karas Rytų Ukrainoje pakeitė Charkovo, istoriškai rusakalbio miesto, esančio už 300 mylių nuo Kijevo, bet vos už 30 mylių nuo Rusijos sienos, kultūrinį identitetą. Belinska kalbėjo rusiškai, bet Bobova dabar kalba tik ukrainietiškai. 2014 m., kai buvo priversta bėgti iš savo namų, ji per vieną naktį atsisakė rusų kalbos - tai buvo savotiškas asmeninis protestas prieš karą.

Donbasą užėmę separatistai bandė užimti ir Charkovą, trumpam iškėlę savo vėliavą ant regioninės vyriausybės pastato miesto centre. Nuverstasis Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius pabėgo čia ieškodamas politinės paramos, tačiau sulaukė gatvės protestų ir vėl pabėgo į Krymą, o Charkovas, antrasis pagal gyventojų skaičių Ukrainos miestas, liko nenuginčijamas.

"Charkovas visada buvo proukrainietiškas", - sakė Borisas Redinas, nuoširdus "charkovietis", kuris nuo 2014 m. turi savotišką proukrainietišką protesto palapinę priešais vietos valdžios pastatą. "Tačiau nuo karo pradžios jis, kaip ir kiekvienas miestas, tapo dar labiau proukrainietiškas", - sakė jis. "Jei rusai nori mus užpulti, jie yra mūsų svečiai, mes jų nebijome."

Charkovas būtų logiškas rusų tikslas, jei jie peržengtų netoliese esančią sieną, tačiau Vladimiro Putino kariai gali susidurti su nepaprastu gyventojų pasipriešinimu. Daugelis jų užsirašė į savanorių batalionus ir treniravosi kovoti, o prieš dvi savaites miesto gatvės vėl prisipildė protestuotojų, kurie skandavo "Charkovas - tai Ukraina" ir "sustabdykite Rusijos agresiją".

"Žmonės įsitraukė į teritorinę gynybą, savanoriai ir toliau vyksta į karo zoną, visa tai veikia", - sakė Charkovo mero pavaduotoja Svitlana Gorbunova-Ruban. "Esame pasirengę ginti savo miestą bet kokioje situacijoje ir bet kokiomis priemonėmis."

Čia yra ką ginti - 38 universitetai, muziejai, klestintis technologijų sektorius ir gyvybinga šiuolaikinių menų scena. Žymi ukrainiečių rašytoja Oksana Zabužko čia ką tik viešėjo tris savaites.

"Prasidėjus karui Charkove įvyko meno sprogimas", - sakė miesto šiuolaikinio meno instituto direktorė Natalija Ivanova. "Tai buvo pasipriešinimo, protesto, nepriėmimo menas."

Borisas Redinas

Persikėlę menininkai ir operos dainininkai iš Donecko ir Luhansko buvo pakviesti prisijungti prie teatro trupių ir operos spektaklių Charkove, sakė vietos teatro režisierė Svitlana Oleško. "Charkove jie buvo laukiami", - sakė ji. "Tai yra jaunų žmonių miestas, ir jie vis labiau pasisako už Ukrainą ir vis mažiau už Rusiją. Jie mato gyvenimą Donecke, Luhanske ir Kryme ir nenori taip gyventi."

Karas čia jaučiamas kitaip, nei miestuose toliau į vakarus. Per Charkovą kariai keliauja į frontą ir grįžta į miesto ligonines sužeisti. Šeimos buvo išskirtos per liniją, skiriančią miestą nuo ginčijamos teritorijos, o iš Donbaso perkeltų žmonių antplūdis (apie 120-350 tūkst.) atsinešė savų nesutarimų.

Kai perkeltieji asmenys atvyko į Charkovą, neabejotinai buvo "diskriminacijos atvejų", sakė vietos nevyriausybinės organizacijos "Station Kharkiv" vadovė Alla Feščenko.

"Žmonės atsisakė jiems išnuomoti savo butus, nes bijojo, kad jie gali pasirodyti esantys palankūs Rusijai", - sakė ji.

"Tačiau kiti charkoviečiai su perkeltaisiais asmenimis elgėsi nuostabiai - jie suprato, kad mus galėjo ištikti toks pat likimas, tik mums pasisekė labiau nei žmonėms Luhanske ir Donecke."

Pirmosiomis karo dienomis po miestą kartais važinėdavo automobiliai, ant kurių stogų ar šonų buvo ištempti audiniai su užrašu "vaikai", - sakė A. Feščenka, - tai buvo ženklas, kad automobilis priklauso žmogui, kuris kovų metu išvyko iš ginčijamos teritorijos.

"Jie nenusiėmė audinių, nes negalėjo patikėti, kad jiems nebegresia pavojus", - sakė ji.

Pasak A. Feščenkos, dėl perkeltųjų asmenų, atvykusių į Charkovą, aišku buvo viena: federalinė vyriausybė juos "visiškai nuvylė".

"Modulinis miestas yra pats blogiausias blogis", - sakė ji. "Žmonių kategoriškai negalima palikti tokioje vietoje. Ten buvo visiškas chaosas - muštynės, išdaužti langai, modulių susipriešinimas. Tai niegiamai paveikė žmones.

Mero pavaduotoja Gorbunova-Ruban BBC pasakojo, kad miestas jau ketverius metus rengia galutinius planus dėl nuolatinių būstų modulinio miesto vietoje, nes buvo susitarta pasidalyti išlaidas su vyriausybe santykiu 30 -70 proc. santykiu, tačiau Reintegracijos ministerija dar nesumokėjo savo dalies.

Tai pagrindinis likusių modulinio miesto gyventojų tikslas - gauti tinkamą būstą. Jie patys norėtų tapti tikrais charkoviečiais. Retkarčiais jie rengia tarybos posėdžius, kuriuose aptaria jiems rūpimus klausimus, o reintegracijos ministras pasirodo dažniau nei karo tikimybė.

Liudmila Bobova sako, kad Molodohvardijsko tikrai nepasiilgo. Kai kurie jos tolimi giminaičiai tebėra ten, ir niekas, ką jie jai papasakojo, neskatina jos grįžti atgal. "Prieš karą mano gyvenimas buvo visavertis. Bet viskas, ko man čia reikia, yra nuosavi namai, ir gyvenimas vėl bus visavertis", - sakė ji ukrainietiškai.