Kaip „perkrauti" užsienio politiką

Juk niekam tas tranzitas iki šiol nerūpėjo - mes patys prisiprašėme sankcijų.

Tačiau staiga susivokėme, kad pasaulis niekaip neatsisakys baltarusiškų trąšų, nes tai labai paveiktų pasaulio maisto pramonę, o iš to atsisakymo labiausiai pasipelnytų Rusija ir Kinija.

Tad sankcijos pirmiausia yra didžiulis nuostolis mums. Amerikiečiai jau sugalvojo schemų, kaip tos sankcijos jiems ir kitiems europiečiams neturėtų poveikio.

Mes kol kas Baltarusijos atžvilgiu vadovaujamės ne savo geopolitiniais ir ekonominiais, tad nacionaliniais interesais, o politiką grindžiame, sakyčiau, paprasta „bemokslių" formule - kad kuo blogiau būtų Batkos režimui.

Mūsų ministrai džiaugsmingai kalba apie esą Baltarusijos patiriamus milijardinius nuostolius dėl mūsų skatinamo Astravo AE elektros energijos pirkimo boikoto, net nedrįsdami pagalvoti, o ką mes patys laimime, kiek milijardų? Kokia čia mūsų nauda, koks nacionalinis interesas?

Bėda, gal net didžiausia, dar ir ta, kad mes negalvojame, kaip džiūgaudami dėl tokių savo iniciatyvų atrodome baltarusiams, didžiajai daliai Baltarusijos visuomenės? O atrodome labai paprastai - kaip didžiausi priešai. Ir tas „priešų" vaizdinys išliks ilgam, jis nusės kolektyvinėje istorinėje atmintyje.

Ką mes iš to laimime, kokį saugumą didiname, kokį regioninio stabilumo tinklą mezgame?

„Bemokslių" politinė logika labai jau primityvi - dusinant sankcijomis Baltarusijos žmones blogėja jų gyvenimas, tad žmonės neapsikentę pakyla ir nuverčia nedemokratinį režimą.

Tiesa, pasaulyje kol kas nesama tokių pavyzdžių - atvirkščiai, autoritariniai režimai buvo nuverčiami vakariečių karine galia, tačiau nei jokios demokratijos, nei geresnio gyvenimo vietiniams šie nuvertimai neatnešė.

Priešingai - didžiulės tragedijos, tūkstančių mirtys, pabėgėlių srautai, humanitarinės katastrofos.

O juk Baltarusijoje Batkos nuvertimo tik ir laukia Kremliaus strategai - jis buvo ir liko „nekenčiamas draugas". Negirdėjau, kad kas būtų aiškiai svarstęs apie Batkos nuvertimo naudą Lietuvai, mūsų verslui ir dviejų tautų santykių plėtrai.

Sugebėjome tapti ir pavyzdiniu parodomuoju Kinijos sankcijų taikiniu. Tad ne tik galime skatinti sankcijas, bet ir esame priversti jas patirti. Pasirodo, nėra malonu.

Ypač kai sankcijomis užsiima didžioji pasaulio galia. Daug nuostolių verslams ir žmonėms. Ką jau kalbėti apie politinius ir geopolitinius. Dabar pasauliui ir sąjungininkams atrodome gana kvailai - norime, kad visi didžiuotųsi, kaip mes patys, drąsa Kinijai „kibti į atlapus", tačiau nesiliaujame visu balsu prašyti ES ir kitų šalių pagalbos, kad ta liautųsi mus skriaudusi.

Tad didžiuojamės kad skriaudžiami ir maldaujame pagalbos. Ganėtinai šizofreniška.

O padėti niekas neskuba, nes kaip gali padėti nesusipratėliams? Jie juk ir pagalbą gali paversti savo bėda. Tikėdamiesi Taivano „manos", užmiršome, o gal nežinojome, kad Europos Sąjunga yra antras pagal svarbą Kinijos prekybos partneris, o šių metų Kinijos ir ES prekyba, palyginti su praėjusiais metais, išaugo daugiau kaip 20 proc.

Bendras Kinijos ir pasaulio prekybos augimas - 30 proc. Pandemijos sąlygomis. Tad mes ne tik sulaukėme Kinijos sankcijų, nepaprastai pabloginome savo investicinį klimatą, bet ir „iškritome" iš ES ir Kinijos prekybinių santykių plotmės.

Gal tikimės, kad visa ES paseks mūsų pavyzdžiu? Nepaseks nei ES, nei JAV.

O Kinija bausti turi beveik neribotą arsenalą. Ir srityse, kurių mes net nenujaučiame. Baudėjais taps įvairiausių lygmenų tarnautojai ir verslininkai ar šiaip patriotai įvairiose Kinijos įtakos sferose esančiose šalyse - juk aukščiausia Kinijos valdžia mus „pažymėjo". Naivūs yra raginimai pagalbos ieškoti Pasaulio prekybos organizacijoje, apsimetant, kad nežinoma šią organizaciją jau kelerius metus esant neveiksmingą.

Ji negali būti veiksminga dėl vykstančios pasaulinių galių prekybos kovos, tad niekas ir negirdi jos balso.

Beje, ir PPO arbitražas yra neveiksnus, nes jau senokai nebėra kvorumo. Tad užsienio politiką būtina „perkrauti", tačiau tam reikia pirmiausia mesti į istorijos šiukšlyną dabartines „beraščių" vertybines nuostatas, kurių jie patys nesugeba įvardyti, o suformuluoti politiką grindžiančius nacionalinius ir geopolitinius interesus.

Nusakysiu tik tris pagrindinius „žingsnius", kuriuos galima žengti jau šiandien:

1. Kuo greičiau, „nebetempiant gumos", apvalyti užsienio politiką nuo būrelio žmonių, kurie yra pats tikriausias ir veiksmingiausias Kremliaus įrankis, nes Lietuvai prišaukia bėdas ir jos tarptautinį autoritetą žlugdo dėl „pažangių ir vertybinių įsitikinimų". Esu įsitikinęs, kad konservatoriai turi būdų tą būrelį patraukti iš avanscenos.

2. Santykiuose su Baltarusija nebeeskaluoti sankcijų ir kitokių bausmių, o susikaupti ties savo geopolitiniais ir ekonominiais interesais. Bent mėnesiui paskelbti „tylos įžadus".

Tada ir patiems nebereikėtų svarstyti Vyriausybės ar ministrų krizių bei problemų. Pagerėtų vidinis politinis klimatas, o ES plotmėje pasirodytume patikimesni partneriai jau vien dėl to, kad tramdytume savo polinkį ne vietoje išsišokti ir pasirodyti „visu gražumu".

3. Kinija - labai sudėtingas dalykas. Tačiau ir čia galima žengti pirmą žingsnį. Suprantama, išsprendus taivaniečių atstovybės užrašo klausimą.

Dabar vien tai jau sankcijų rato neatsuks, tad reikės ir kitokių veiksmų. Rimtas žingsnis galėtų būti prezidento Gitano Nausėdos pareiškimas, kad jis lydės mūsų olimpiečių komandą.

Nesvarbu, ką ir kaip darys kaimynai, nes jų padėtis kitokia. Vizitas gal suteiktų galimybių pasikalbėti su įvairaus lygio kinų funkcionieriais. Jie tikrai nereikalautų atsisakyti strateginės partnerystės su NATO ir JAV nuostatos. Tokiam žingsniui būtini ne tik, kaip sakoma. „plieniniai kiaušiai", bet ir tam tikras vidinis politinis sutarimas.

Tačiau ar toks sutarimas įmanomas, kai prezidentas visomis valdančiųjų jėgomis stumiamas iš užsienio politikos srities?