Jo karūnavimo data nenustatyta.
Tačiau Klarenso rūmai patvirtino, kad jis bus vadinamas karaliumi Karoliu III.
Po vaikystėje prasidėjusios pameistrystės Čarlzas įkūnija britų monarchijos modernizavimą.
Jis buvo pirmasis įpėdinis, kuris nebuvo auklėjamas namuose, pirmasis, įgijęs universitetinį išsilavinimą, ir pirmasis, kuris užaugo vis intensyvėjančioje žiniasklaidos šviesoje, nes pagarba karališkajai šeimai išnyko.
Be to, jis daugelį atstūmė dėl nesklandžių skyrybų su mylima princese Diana ir dėl to, kad pažeidė taisykles, draudžiančias karališkiesiems asmenims kištis į viešuosius reikalus, įsitraukdamas į diskusijas tokiais klausimais kaip aplinkos apsauga ir architektūros išsaugojimas.
"Dabar jis atsidūrė, jei norite, savo gyvenimo rudenį, kai turi gerai apgalvoti, kaip kurti savo, kaip visuomenės veikėjo, įvaizdį", - sakė istorikas Edas Owensas (Ed Owens).
"Jis toli gražu nėra toks populiarus kaip jo motina."
Čarlzas turi išsiaiškinti, kaip užsitikrinti "visuomenės palaikymą, meilės jausmą", kuris buvo būdingas Elžbietos santykiams su britų visuomene, sakė Owensas.
Kitaip tariant, ar Čarlzas bus toks pat mylimas savo pavaldinių?
Tai klausimas, temdantis visą jo gyvenimą.
Drovus berniukas, turėjęs valdingą tėvą, Čarlzas užaugo į kartais nerangų, santūrų vyrą, kuris vis dėlto pasitiki savo nuomone.
Tikėtina, kad jo atėjimas į sostą paskatins diskusijas dėl Didžiosios Britanijos daugiausia ceremonijų monarchijos, kurią vieni laiko nacionalinės vienybės simboliu, o kiti - atgyvenusia feodalinės istorijos liekana, ateities.
"Žinome, kad monarchas ir, žinoma, monarcho šeima - jie neturi turėti politinių balsų.
Jiems neskirta turėti politinių nuomonių.
Ir tai, kad jis, jei norite, įtempia savo politinius raumenis, yra kažkas, su kuo jis turės būti tikrai atsargus... kad nebūtų laikomas antikonstituciniu", - sakė Owensas, kuris parašė knygą "Šeimos tvirtovė: Monarchija, žiniasklaida ir britų visuomenė, 1932-53 m."
Čarlzas, kuris bus Jungtinės Karalystės ir dar 14 šalių, įskaitant Australiją, Kanadą, Naująją Zelandiją ir Papua Naująją Gvinėją, valstybės vadovas, gynė savo veiksmus.
"Man visada įdomu, kas yra kišimasis, visada maniau, kad tai motyvuoja", - sakė jis knygoje "Princas, sūnus ir įpėdinis: Charlesas sulaukė 70 metų", 2018 m. dokumentiniame filme.
"Mane visada intrigavo, ar tai yra kišimasis, kai nerimaujama dėl vidinių reikalų, kaip tai dariau prieš 40 metų, ir dėl to, kas ten vyksta ar nevyksta, kokiomis sąlygomis žmonės gyvena.
Jei tai yra kišimasis, aš tuo labai didžiuojuosi".
Tačiau tame pačiame interviu Čarlzas pripažino, kad būdamas karaliumi jis negalės pasisakyti ar kištis į politiką, nes valdovo vaidmuo skiriasi nuo Velso princo vaidmens.
Čarlzas yra sakęs, kad ketina sumažinti dirbančių karališkųjų asmenų skaičių, sumažinti išlaidas ir geriau atstovauti šiuolaikinei Didžiajai Britanijai.
Tačiau tradicijos svarbios ir žmogui, kurio biuras anksčiau apibūdino monarchiją kaip "nacionalinio pasididžiavimo, vienybės ir ištikimybės židinį".
Tai reiškė gyvenimą rūmuose, sulaukusį kritikos, kad Čarlzas nesusijęs su kasdieniu gyvenimu, buvo peikiamas už tai, kad turėjo valytoją, kuris neva išspausdavo dantų pastą ant jo dantų šepetėlio.
Tačiau būtent santuokos su Diana iširimas privertė daugelį suabejoti jo tinkamumu sostui.
Paskui, jam senstant, jo gražūs jauni sūnūs pavogė dėmesio centrą iš vyro, kuris turėjo reputaciją kaip pilkas, kaip ir jo kostiumai.
Biografė Sally Bedell Smith, knygos "Princas Čarlzas: neįtikėtino gyvenimo aistros ir paradoksai" autorė, apibūdino jį kaip asmenį, kuris, nepaisant savo likimo, nuolat buvo kitų šeimos narių šešėlyje.
"Manau, kad jis nusivylė ne tiek dėl to, kad turėjo laukti sosto, - sakė S. Smith televizijai PBS.
"Manau, kad pagrindinis jo nusivylimas yra tas, kad jis tiek daug nuveikė ir kad... buvo tarsi masiškai nesuprastas.
Jis tarsi atsidūrė tarp dviejų pasaulių: savo motinos, gerbiamos, o dabar mylimos, ir Dianos, kurios vaiduoklis vis dar jį persekioja, pasaulio, ir savo neįtikėtinai žavingų sūnų."
Daugeliui Didžiosios Britanijos gyventojų prireikė daug metų, kad atleistų Čarlzui už jo pripažintą neištikimybę Dianai, kol "žmonių princesė" 1997 m. žuvo Paryžiaus automobilio avarijoje.
Tačiau visuomenės nuotaikos sušvelnėjo po to, kai 2005 m. jis vedė Camillą Parker Bowles ir ji tapo Kornvalio hercogiene.
Nors Camilla suvaidino svarbų vaidmenį Čarlzui ir Dianai išsiskyrus, jos savigraužos stilius ir žemiškas humoro jausmas galiausiai įtikino daugelį britų.
Ji padėjo Karoliui daugiau šypsotis viešumoje, sušvelnindama jo atsargumą ir padėdama jam atrodyti prieinamesniam, o gal net laimingesniam, kai jis kirpo juostas, lankėsi maldos namuose, atidengė atminimo lentas ir laukė karūnos.
Už jos tarnystę buvo atlyginta 2022 m. vasarį, kai karalienė Elžbieta II viešai pareiškė, kad jos "nuoširdus noras", jog Camilla būtų vadinama "karaliene konsorte" po to, kai jos sūnus taps jos įpėdiniu, ir taip visiems laikams atsakė į klausimus apie jos statusą karališkojoje šeimoje.
Princas Charlesas Philipas Arthuras George'as gimė 1948 m. lapkričio 14 d. Bakingemo rūmuose.
Kai 1952 m. jo motina įžengė į sostą, trejų metų princas tapo Kornvalio hercogu. Velso princu jis tapo sulaukęs 20 metų.
Jo mokykliniai metai buvo nelaimingi, būsimasis karalius patyrė bendraklasių patyčias Gordonstoune, Škotijos internatinėje mokykloje, kuri didžiuojasi charakterio ugdymu per aktyvią veiklą lauke ir tėvo Philipo auklėjimu.
Čarlzas studijavo istoriją Kembridžo universiteto Trejybės koledže, kur 1970 m. tapo pirmuoju Didžiosios Britanijos karališkuoju asmeniu, įgijusiu universitetinį laipsnį.
Vėliau septynerius metus praleido uniformuotas, mokėsi būti Karališkųjų oro pajėgų pilotu, paskui įstojo į Karališkąjį laivyną, kur išmoko skraidyti sraigtasparniais.
Karinę karjerą baigė 1976 m. būdamas minų tralerio "HMS Bronington" vadu.
Čarlzo santykiai su Kamila užsimezgė dar prieš jam išplaukiant į jūrą, tačiau romanas nutrūko ir ji ištekėjo už kavalerijos karininko.
Su ledi Diana Spencer jis susipažino 1977 m., kai jai buvo 16 metų, o jis susitikinėjo su jos vyresniąja seserimi.
Diana daugiau jo nematė iki 1980 m., o gandai apie jų sužadėtuves pasklido po to, kai ji buvo pakviesta praleisti laiko su Čarlzu ir karališkąja šeima.
Apie savo sužadėtuves jie paskelbė 1981 m. vasario mėn.
Tam tikras nesklandumas jų santykiuose iš karto išryškėjo, kai per televiziją transliuojamą interviu apie sužadėtuves žurnalistas paklausė, ar jiedu įsimylėję.
"Žinoma", - iš karto atsakė Diana, o Čarlzas atsakė: "Kad ir ką reikštų žodis "įsimylėjęs".
Nors Diana nusijuokė iš atsakymo, vėliau ji sakė, kad Čarlzo pastaba "mane visiškai pribloškė".
"Dieve, tai mane visiškai traumavo", - sakė ji įraše.
Pora susituokė 1981 m. liepos 29 d. Šv. Pauliaus katedroje per visame pasaulyje transliuotą ceremoniją. Mažiau nei po metų gimė princas Williamas, dabar sosto įpėdinis, o 1984 m. - jo brolis princas Harry.
Viešoji pasaka netrukus žlugo. 1994 m. Čarlzas prisipažino apie neištikimybę televizijos žurnalistui.
Savo interviu Diana atkreipė dėmesį į vyro santykius su Camilla, sakydama: "Šioje santuokoje mes buvome trys".
Šie atskleidimai sumenkino Čarlzo reputaciją tarp daugelio žmonių, kurie Dianą šlovino dėl jos stiliaus, taip pat dėl jos labdaringos veiklos su AIDS ligoniais ir sausumos minų aukomis.
Viljamas ir Haris atsidūrė viduryje. Nors princai gerbė savo mirusią motiną, jie sakė, kad Čarlzas buvo geras tėvas, ir gyrė jį kaip ankstyvą tokių klausimų, kaip aplinkosauga, gynėją.
Karališkojoje šeimoje tebetvyro įtampa, kurią pabrėžė Harry ir jo žmonos Meghan sprendimas 2020 m. pasitraukti iš karališkųjų pareigų ir persikelti į Kaliforniją.
Vėliau per televiziją transliuotame interviu jie sakė, kad vienas karališkosios šeimos narys prieš gimstant jų kūdikiui kėlė "susirūpinimą ir pokalbius" dėl jo odos spalvos.
Šis sprogstantis atskleidimas privertė Viljamą viešai pareikšti, kad šeima nėra rasistinė.
Čarlzas išliko, vis dažniau atstovaudamas karalienę jos saulėlydžio metais.
2018 m. jis buvo paskirtas karalienės įpėdiniu ir paskirtas Sandraugos - 54 valstybių, susijusių su Britų imperija, asociacijos - vadovu.
Šis procesas paspartėjo po jos vyro princo Philipo mirties 2021 m. balandžio 9 d.
Elžbietai atsisakius, jis kartais įsiterpdavo paskutinę akimirką.
Valstybės parlamento atidarymo 2022 m. gegužės 10 d. išvakarėse karalienė paprašė Čarlzo pirmininkauti, pavesdama jam vieną iš svarbiausių savo konstitucinių pareigų - tai buvo įrodymas, kad vyksta permainos.
Camilla 2018 m. dokumentiniame filme teigė, kad Charlesui buvo patogi perspektyva būti karaliumi.
"Manau, kad jo laikas ateis", - sakė ji.
"Jis visada žinojo, kad tai ateis, ir nemanau, kad tai labai slegia jo pečius."
Taip pat skaitykite
