Karys patikrai mane sustabdė einant fotografuoti rusų raketos apgriautą namą. Kaip ir visuose blokpostuose gynėjas iš pradžių įdėmiai apžiūrėjo dokumentus, o po to paprašė patikrinimui parodyti telefoną ir fotoaparatą norėdamas įsitikinti, kad nefotografuoju neleistinų objektų.
Iš pradžių gan griežtai elgęsis vyriškis po apžiūros nusišypsojo ir ėmė bičiuliškai šnekučiuotis.
Pasidomėjo, kodėl aš vaikštau vienas ir be apsaugos, mat Kijeve nedaug likusių žurnalistų atstovauja dideles Pasaulines agentūras ir dirba grupėmis, važinėja ryškiai pažymėtomis mašinomis, dėvi neperšaunamas liemenes.
Karys išsakė nusivylimą dėl nepakankamos ES paramos ir to, jog NATO nenori uždaryti Ukrainos oro erdvės lėktuvams bei nesiunčia taip trūkstamos ginkluotės.
Vaikinas pasipasakojo, jog yra trečios kartos kijevietis, prieš karą dirbo automobilių techninės apžiūros centre. Turi dvylikos metų dukrą, o žmona Irina netrukus turi pagimdyti dar vieną dukrelę.
Jau pirmą karo dieną A. Prochorovas visas tris mylimas savo moteris išgabeno į Lvovą pas gimines, o pats grįžęs įstojo į TGP, ir sostinėje ėmė statyti barikadas.
Po pokalbio vaikinas iš pradžių netikėtai pasisiūlė mašina pavėžėti du kilometrus iki mano kelionės tikslo, o išlipant dar labiau netikėtai panoro išsakyti padėką lietuviams.
Karys pasakė: "Jūs, lietuviai, esate nedidelė tauta, tačiau tokiu mums sunkiu momentu elgiatės, kaip tikri broliai. To nepamiršime, nes draugai pasimato nelaimėje.
Padėkite ir toliau pas jus pabėgusiems mūsų tėvynainiams
Kausimės iki paskutinio šovinio, iki paskutinio kraujo lašo, ir nugalėsime.
Slava Ukrainie!"
Taip pat skaitykite
