Kim Jong Unas kyla į kovą su žargonu, džinsais ir užsienio filmais. Kodėl?

Korėjietei Yoon Mi-so buvo tik 11 metų, kai ji savo akimis matė viešą egzekuciją vyro, kuriam mirties bausmė buvo skirta už tai, kad jis buvo sugautas turintis Pietų Korėjos kurtą filmą.

Visi šio vyro kaimynystėje gyvenantys žmonės buvo priversti stebėti jo egzekuciją.

„Jei nežiūrėtume, tai būtų laikoma išdavyste“, – BBC sakė dabar Pietų Korėjos sostinėje Seule gyvenanti Yoon Mi-so.

Egzekucijoje dalyvavę pareigūnai stengėsi, kad visi stebintys žinotų, jog bausmė už neteisėtų vaizdo įrašų kontrabandą yra mirtis.

„Labai aiškiai prisimenu tą vyrą. Jo akys buvo užrištos, vis dar prisimenu jo skruostais riedančias ašaras. Tai traumuojantis vaizdas. Jo akių raištis buvo permirkęs ašaromis, – prisimena Yoon Mi-so, – Jie jį surišo ir nušovė.“

„Karas be ginklų“

Įsivaizduokite, kad esate nuolat uždaryti be interneto, socialinių tinklų, o televizorius rodo tik kelis valstybės kontroliuojamus kanalus, kurie skirti tik tam, kad rodytų ir sakytų tik tai, ką valdžia nori, kad jūs išgirstumėte ir pamatytumėte. Toks yra gyvenimas Šiaurės Korėjoje.

Dabar šalies lyderis Kim Jong Unas savo kumštį gniaužia dar stipriau. Jis įvedė įstatymą prieš tai, ką režimas vadina „reakcionierišku mąstymu“.

Visų, kurie bus pagauti su dideliu kiekiu filmų ar serialų, sukurtų Pietų Korėjoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ar Japonijoje, laukia mirties bausmė. Pagauti žiūrintys užsienietiškus filmus ar serialus susiduria su 15 metų kalėjimo grėsme.

Tačiau, kaip rašo BBC, esmė nėra tik tai, ką žmonės žiūri.

Neseniai Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong Unas valstybinėje žiniasklaidoje paskelbė laišką, kuriame paragino šalies Jaunimo lygą kovoti su „nemaloniu, individualistiniu, antisocialistiniu elgesiu“ jaunimo tarpe. Jis nori sustabdyti svetimų kalbų vartojimą, užsienietiškas šukuosenas ir drabužius. Visa tai jis vadina „pavojingais nuodais“.

Kim Jong Unas dalyvauja kare, kuriame nėra branduolinių ginklų ir raketų.

Seulo portalas „Daily NK“, turintis šaltinių Šiaurės Korėjoje, pranešė, kad trys paaugliai buvo išsiųsti į perauklėjimo stovyklą dėl to, kad jų plaukai buvo apkirpti pagal Korėjos pop muzikos dievaičių įkvėptą stilių, o kelnės nedengė kulkšnių.

Visa tai, rašo BBC, vyksta dėl to, kad Kim Jong Unas dalyvauja kare, kuriame nėra branduolinių ginklų ir raketų.

Manoma, kad milijonų šalies gyventojų laukia badas.

Analitikai sako, kad Kim Jong Unas siekia sustabdyti bet kokią Šiaurės Korėjos gyventojus pasiekiančią išorinę informaciją, nes gyvenimas šalyje darosi vis sunkesnis.

Manoma, kad milijonų šalies gyventojų laukia badas. Kim Jong Unas stengiasi, kad gyventojai ir toliau būtų maitinami kruopščiai valstybės suplanuota propaganda, ir kad jų nepasiektų Pietų Korėjos televizinių dramų blizgučiai.

Praėjusiais metais, uždarius sienas dėl pandemijos, šalis tapo kaip niekad anksčiau atskirta nuo nuo išorinio pasaulio. Gyvybiškai svarbus prekių importas iš kaimyninės Kinijos beveik sustojo. Ir nors kai kurios prekės jau patenka į šalį, importas vis dar ribojamas.

Ši pačios Šiaurės Korėjos valdžios inicijuota saviizoliacija dar labiau pablogino jau ir taip žlungančios ekonomikos situaciją, mat šalies piniginiai ištekliai nukreipiami į režimo branduolines amibicijas. Šių metų pradžioje pats Kim Jong Unas pripažino, kad „šalis atsidūrusi blogiausioje per istoriją padėtyje, kurią turi įveikti“.

Ką sako įstatymas?

Seulo portalas „Daily NK“ pirmasis gavo įstatymo kopiją.

„Jame teigiama, kad sugavus fabriko darbuotoją, jo vadovas taip pat gali būti nubaustas. O jei pažeidėjas – vaikas, gali būti baudžiami ir jo tėvai. Šiame įstatyme agresyviai atsispindi Šiaurės Korėjos režimo skatinama abipusio stebėjimo sistema“, – BBC sakė „Daily NK“ vyriausiasis redaktorius Lee Sangas Yongas.

Jo teigimu, taip siekiama „sugriauti“ jaunosios kartos svajones ir susižavėjimą gyvenimu Pietuose.

„Kitaip tariant, režimas padarė išvadą, kad jeigu bus pasiekiamos kitų šalių kultūros, visuomenėje gali formuotis pasipriešinimo jausmai “, – sakė Lee Sangas Yongas.

Siekiama „sugriauti“ jaunosios kartos svajones ar susižavėjimą gyvenimu Pietuose.

Choi Jong-hoonas – vienas iš nedaugelio pažeidėjų, kuriems pavyko pasprukti iš Šiaurės Korėjos – BBC sakė, kad „kuo sunkesni laikai, tuo reglamentai, įstatymai ir bausmės tampa griežtesni.“

„Žiūrint iš psichologinės pusės, jei Pietų Korėjos filmą žiūri pilnu pilvu – tai tikriausiai laisvalaikis. Tačiau kai šalyje nėra maisto, žmonės tampa suirzę“, – kalba Choi Jong-hoonas.

Ar įstatymas veiks?

Ankstesni susidorojimai tik parodė, kokie išradingi žmonės gali būti siekdami išplatinti ir žiūrėti užsienio filmus, kurie paprastai į šalį patenką per sieną su Kinija.

Jau daugelį metų filmai perduodami USB atmintinėse. Pasak Choi Jong-hoono, jų šalyje daugybė. USB atmintines lengva paslėpti, jas galima užšifruoti slaptodžiu.

„Jei tris kartus iš eilės įvedate neteisingą slaptažodį, USB ištrina jo turinį. Net galima nustatyti, kad ištrynimas įvyktų po vieno neteisingo slaptažodžio įvedimo, jei turinys yra ypač jautrus“, – pasakoja jis.

„Dažnai USB laikmena būna nustatyta taip, kad joje esančią informaciją peržiūtėti būtų galima tik vieną kartą tam tikrame kompiuteryje, tad prijungti jį prie kito įrenginio ar perduoti kam nors kitam tiesiog negalima. Taigi, net norint informaciją išplatinti, tai neįmanoma“, – pasakoja Choi Jong-hoo.

Dabar Seule gyvenanti Yoon Mi-so prisimena, kad jos kaimynystės žmonės visomis išgalėmis stengėsi įveikti įvairiausias kliūtis, kad galėtų pažiūrėti užsienio filmus.

Ji pasakoja, kaip kadaise jie pasiskolino automobilio akumuliatorių ir prijungė jį prie generatoriaus, kad gautų pakankamai elektros televizoriui. Ji prisimena, kad tąkart žiūrėjo Pietų Korėjos dramą „Laiptai į dangų“.

Šis filmas, pasakojantis apie merginą, kovojančią su savo pamote, o vėliau susiduriančią ir su vėžiu, Pietų Korėjoje buvo populiarus prieš du dešimtmečius. Choi Jong-hoo sako, kad maždaug tada Šiaurės Korėjos gyventojų susidomėjimas ir susižavėjimas užsienio produkcija ir prasidėjo – tam padėjo pigūs CD ir DVD diskai iš Kinijos.

Susidorojimo pradžia

Tačiau kažkuriuo metu Pchenjano režimas pradėjo visa tai pastebėti. Choi Jong-hoo prisimena, kad maždaug 2002 metais įvykdžius reidą viename universitete buvo rasta per 20 tūkst. kompaktinių diskų.

„Ir tai tik vienas universitetas. Ar galite įsivaizduoti, kiek tokių diskų buvo visoje šalyje? Vyriausybė buvo šokiruota. Būtent tada jie sugriežtino už tai bausmes“, – sako Choi Jong-hoo.

Ar galite įsivaizduoti, kiek tokių diskų buvo visoje šalyje?

Kim Geum-hyokui 2009 m. buvo tik 16 metų, kai jį sučiupo specialiojo padalinio, įkurto gaudyti ir areštuoti besidalijančius neteisėtais vaizdo įrašais, pareigūnai.

Vaikiną suėmė, nes šis draugui padovanojo kelis Pietų Korėjos muzikos atlikėjų DVD diskus, kuriuos jo tėvas parsivežė iš Kinijos.

Su juo elgėsi kaip su suaugusiu ir nugabeno jį tardymui į slaptą vietą, kurioje sargybiniai jam neleido miegoti. Jis pasakoja, kad mušamas ir spardomas buvo keturias dienas.

„Aš siaubingai bijojau, – BBC sakė šiuo metu Seule gyvenantis vaikinas, – Maniau, kad mano pasaulis baigiasi. Jie norėjo sužinoti, kaip aš gavau šį vaizdo įrašą ir kiek žmonių jį parodžiau. Juk negalėjau pasakyti, kad tai mano tėvas parvežė tuos DVD diskus iš Kinijos. Ką aš galėjau pasakyti? Juk tai mano tėvas. Aš nieko nesakiau, tik kartojau „Nežinau, nežinau. Prašau, paleiskite mane.“

Kim Geum-hyoko šeima priklausė Pchenjano elitui, tad galiausiai jo tėvui pavyko papirkti pareigūnus, kad šie jį paleistų. Tačiau dabar, įvedus naują Kim Jong Uno įstatymą, panašiai išsisukti bus praktiškai neįmanoma.

Daugelis žmonių, kurie buvo suimti už panašius pažeidimus, būdavo siunčiami į darbo stovyklas. Tačiau tai pasirodė nepakankamai atgrasanti priemonė, tad bausmės ilgėjo.

Dviejų valandų trukmės filmas gali virsti trejais metais darbo stovykloje.

„Iš pradžių bausmė buvo apie metus darbo stovykloje, vėliau tai tapo trejais metais. Šiuo metu, jei patenkate į darbo stovyklą, daugiau nei 50 proc. jaunų žmonių yra ten dėl to, kad jie žiūrėjo užsienio produkciją", – sako ponas Choi Jong-hoo.

„Dviejų valandų trukmės filmas gali virsti trejais metais darbo stovykloje. Tai didžiulė problema“, – tęsia jis.

BBC šaltinių duomenimis, per pastaruosius metus kai kurios Šiaurės Korėjos kalinių stovyklos padidėjo. Choi Jong-hoo mano, kad tai dėl naujų griežtų įstatymų.

„Žiūrėti filmą yra prabanga. Pirmiausia reikia pavalgyti ir tik tada gali galvoti apie filmo žiūrėjimą. Kai sunku net gauti maisto, ir vieno šeimos nario išsiuntimas į darbo stovyklą gali būti pražūtingas“, – sako Choi Jong-hoo.

Kodėl žmonės vis tiek tai daro?

„Labai rizikuodavome žiūrėdami tuos filmus. Tačiau niekas negali nugalėti smalsumo. Mes norėjome žinoti, kas vyksta už sienos“, – sako Kim Geum-hyokas.

Kai sužinojo tiesą apie savo gimtąją šalį, Kim Geum-Hyoko gyvenimas pasikeitė. Jis buvo vienas iš nedaugelio privilegijuotų žmonių, kuriems buvo leista studijuoti Pekine. Ten jis atrado internetą.

Labai rizikuodavome žiūrėdami tuos filmus. Tačiau niekas negali nugalėti smalsumo.

„Iš pradžių negalėjau patikėti tuo, kas rašoma apie Šiaurės Korėją. Maniau, kad Vakarų žmonės meluoja. Bet tai, ką man sakė protas ir ką jautė širdis, buvo visiškai skirtingi dalykai“, – pasakoja jis.

„Taigi, pažiūrėjau daugybę dokumentinių filmų apie Šiaurės korėją, daug apie ją skaičiau. Tada supratau, kad tikriausiai tai, kas rodoma ir rašoma apie Šiaurės Korėją yra tiesa. Supratau, kad viskas, ką pamačiau ir perskaičiau, yra logiška“, – kalba Kim Geum-hyokas.

„Kai supratau, kad keičiasi mano mąstymas, buvo per vėlu, tiesiog nebegalėjau grįžti į Šiaurės Korėją“, – sako Kim Geum-hyokas. Galiausiai jis pabėgo į Seulą

Iš Šiaurės Korėjos pabėgusi Yoon Mi-so šiandien dirba savo svajonių darbą - ji stilistė. Pirmas dalykas, ką ji padarė atvykusi į Pietų Korėją – aplankė visas vietas, matytas filme „Laiptai į dangų“.

Tačiau tokios istorijos, kaip kad Yoon Mi-so, šiandien tampa vis retesnės.

Palikti šalį tapo beveik neįmanoma. Prie griežtai kontroliuojamos sienos egzistuoja dabartinė „šaudyti, kad nužudytum“ tvarka. Sunku tikėtis, kad naujasis Kim Jong-uno įstatymas neturės dar žiauresnių pasekmių.

Reikia, kad juos kažkas pažadintų.

Choi Jong-hoo, savo šeimą turėjęs palikti Šiaurės Korėjoje, mano, kad pažiūrėjus vieną ar du filmus dešimtmečius egzistuojanti ideologinė kontrolė niekur nedings. Tačiau, jo nuomone, Šiaurės Korėjos gyventojai jau nujaučia, kad valstybinė propaganda nėra tiesa.

„Šiaurės Korėjos žmonių širdyse pasėta nuoskaudos sėkla. Tačiau jie dar nežino, į ką nukreipta jų nuoskauda, – sako jis, – Tai nuoskauda be krypties. Man skaudu, kad jie nesupranta, kas iš tiesų vyksta, net kai jiems tai tiesiai šviesiai pasakau. Reikia, kad juos kažkas pažadintų.“