Kova su Rusija ir žema moralė „pavojingiausioje Ukrainos fronto linijoje"

„Mums nepavyko stabilizuoti fronto“, - sako Oleksandras.

„Rusijos Federacija labai stipriai spaudžia. Mums nepavyko stabilizuoti fronto. Kiekvieną kartą, kai fronto linija juda, mes taip pat judame“.

Esame netoli Pokrovsko, nedidelio kalnakasybos miesto, esančio maždaug už 60 km į šiaurės vakarus nuo regiono sostinės Donecko.

Medikai mums pasakoja, kad neseniai per vieną dieną jie gydė 50 karių - tai retai kada per šį karą pasitaikantys skaičiai. 

Nukentėjusieji į šią slaptą vietą gydymui atvežami sutemus, kai yra mažesnė tikimybė, kad juos atakuos ginkluoti rusų bepiločiai lėktuvai.

Ukrainos kariai buvo sužeisti per įnirtingą mūšį ginant Pokrovską. Vos prieš kelis mėnesius ši vieta buvo laikoma palyginti saugia - čia gyveno apie 60 000 žmonių, gatvėse buvo restoranų, kavinių ir turgaviečių. Iš fronto linijos į miestą dažnai atvykdavo kariai, norėdami pailsėti.

Dabar jis primena miestą vaiduoklį. Daugiau nei trys ketvirtadaliai gyventojų išvyko.

Nuo tada, kai Rusija vasario mėn. užėmė Avdijivkos miestą, jos pažanga Donecko regione buvo sparti. 

Spalio pradžioje ji užėmė svarbų Vuhledar miestą.

Ukrainos vyriausybė sutinka su kariais, su kuriais susitinkame vietoje, kad kovos aplink Pokrovską yra intensyviausios.

„Pokrovsko kryptis pirmauja pagal priešo atakų skaičių“, - praėjusią savaitę pareiškė Kijevas - teigdamas, kad iš viso Ukrainos ginkluotosios pajėgos per pastarąsias dvi savaites daugumą dienų atrėmė apie 150 ‚priešo‘ atakų.

Lauko dalinyje, už šešių mylių nuo fronto, kariuomenės medikė Tania laiko už rankos Serhijų, karį, kurio didžiąją veido dalį dengia kruvinas tvarstis, ir veda jį į apžiūros kambarį.

„Jo būklė sunki“, - sako Tania.

Serhijui šrapnelis sužeidė vieną akį, kaukolę ir smegenis. Gydytojai greitai išvalo jo žaizdas ir suleidžia antibiotikų.

Pokrovską apleido daugelis jo gyventojų ir dabar jis dažniausiai neturi elektros ir vandens.

Netrukus atvyksta dar penki kareiviai - neaišku, kaip jie patyrė sužeidimus. Apšaudymas gali būti toks smarkus ir staigus, kad jų žaizdas galėjo sukelti minosvaidžiai arba iš bepiločių lėktuvų numesti sprogmenys.

„Čia pavojinga. Sunku ir psichologiškai, ir fiziškai. Visi esame pavargę, bet susitvarkome“, - sako Jurijus, visų brigados medicinos padalinių vadas.

Visi kariai, kuriuos matome, buvo sužeisti skirtingu laiku ryte, tačiau jie atvyko tik sutemus, kai yra saugiau.

Mums sakoma, kad toks delsimas gali padidinti mirties ir neįgalumo riziką.

Kitas karys, Tarasas, susirišo ranką turniketu, kad sustabdytų kraujavimą iš šrapnelio žaizdos, tačiau dabar - praėjus daugiau nei 10 valandų - jo ranka atrodo patinusi ir išblyškusi, jis jos nejaučia. Gydytojas sako, kad ją gali tekti amputuoti.

Į šį improvizuotą lauko padalinį atvežamų sužeistų karių skaičius yra rekordiškai didelis, sako medikai
Per pastarąją parą buvo atvežti du negyvi kariai.

Tai, ką matome lauko dalinyje, rodo mūšio dėl Pokrovsko - svarbaus transporto mazgo - žiaurumą. Per jį einanti geležinkelio linija buvo nuolat naudojama civiliams gyventojams evakuoti iš fronto miestų į saugesnes Ukrainos dalis ir kariuomenės atsargoms gabenti.

Ukraina žino, kas čia pastatyta ant kortos.

Rusų bepiločių orlaivių grėsmė yra nuolatinė - vienas jų kabo prie pat medicinos skyriaus, kai mes ten lankomės. 

Dėl to evakuacija iš fronto linijos yra labai sudėtinga. Pastato langai užkalti lentomis, kad dronai negalėtų pažvelgti į vidų, tačiau vos tik kas nors išeina pro duris, kyla pavojus, kad į jį bus pataikyta.

Bepiločiai orlaiviai taip pat kelia grėsmę likusiems Pokrovsko gyventojams.

„Nuolat girdime, kaip jie šūkauja - sustoja ir žiūri į langus“, - sako 50 metų Viktorija Vasiljevska, viena iš likusių nuo karo pavargusių gyventojų. Tačiau net ir ji dabar sutiko būti evakuota iš savo namų ypač pavojingame rytiniame miesto pakraštyje.

Ji stebisi, kaip greitai fronto linija pajudėjo į vakarus, link Pokrovsko.

„Viskas įvyko taip greitai. Kas žino, kas čia nutiks toliau. Aš prarandu nervus. Mane ištinka panikos priepuoliai. Bijau naktų.“

Viktorija sako, kad ji beveik neturi pinigų ir turės pradėti gyvenimą iš naujo kur nors kitur, tačiau dabar čia likti per daug baisu.

„Noriu, kad karas baigtųsi. Turėtų vykti derybos. Rusijos užgrobtose žemėse ir taip nieko neliko. Viskas sugriauta, visi žmonės pabėgo“, - sako ji.

Viktorija Vasylevska yra viena iš 14 000 civilių gyventojų, kurių prašoma evakuotis
Dauguma žmonių, su kuriais kalbamės, pastebi, kad jų moralė smukusi - tai daugiau nei dvejus su puse metų trunkančio žiauraus karo aukos.

Didžioji Pokrovsko dalis dabar neturi elektros ir vandens.

Prie vienos mokyklos stovi eilė žmonių su tuščiais kanistrais, kurie laukia, kol galės pasinaudoti bendru vandentiekio čiaupu.

Jie pasakoja, kad dar prieš kelias dienas veikė keturi čiaupai, o dabar liko tik vienas.

Važiuojant gatvėmis matomi sugriovimų židiniai, tačiau miestas dar nėra subombarduotas kaip kiti, dėl kurių vyko įnirtingos kovos.

Sutinkame 69 metų Larisą, perkančią maišus bulvių viename iš kelių dar veikiančių maisto produktų prekystalių, esančių uždarytame centriniame turguje.

„Esu išsigandusi. Negaliu gyventi be raminamųjų vaistų“, - sako ji. Iš savo mažos pensijos ji nemano, kad galėtų įpirkti nuomą kur nors kitur. 

„Vyriausybė galėtų mane kur nors paimti ir kuriam laikui priglausti. Bet kas po to?“

Kai kurie Pokrovske likę žmonės yra priklausomi nuo improvizuotų bendrų vandens čiaupų

Dar viena pirkėja, 77 metų Raisa, pasakoja. „Be pinigų niekur negalima eiti. Todėl tiesiog sėdime savo namuose ir tikimės, kad tai baigsis.“

Larisa mano, kad atėjo laikas derėtis su Rusija - tai nuomonė, kuri prieš kurį laiką daugumai Ukrainos gyventojų galėjo būti neįsivaizduojama. Tačiau bent jau čia, netoli fronto linijos, radome daug jį išsakančių.

„Tiek daug mūsų berniukų žūsta, tiek daug sužeistų. Jie aukoja savo gyvybes, ir tai tęsiasi ir tęsiasi“, - sako ji.

Nuo čiužinio ant evakuacijos furgono grindų 80-metė Nadija nejaučia jokios užuojautos į priekį besiveržiančioms Rusijos pajėgoms.

„Prakeiktas šis karas! Aš mirsiu“, - dejuoja ji. 

„Kodėl prezidentas Putinas nori daugiau žemės? Ar jam neužtenka?  Jis nužudė tiek daug žmonių.“

Nadija negali vaikščioti. Ji vilkdavo aplink savo namus, pasikliaudama kaimynų pagalba. 

Tik saujelė jų liko namuose, bet dėl nuolatinės bombardavimo grėsmės ji nusprendė išvykti, nors nežino, kur eis.

Yogita Limaye / BBC Nadija guli ant čiužinio automobilyje - jos galva padėta ant pagalvės. Ji vilki rudą vilnonį megztinį ir mėlyną palaidinę. Pilkas kilimas užtrauktas iki pat jos vidurio.Yogita Limaye / BBC

80-metė Nadija negali vaikščioti, bet nusprendė palikti miestą

Tačiau yra ir tokių, kurie kol kas neišvyksta iš miesto.

Tarp jų - vietiniai gyventojai, dirbantys taisant karo sugriautą infrastruktūrą.

„Gyvenu vienoje iš gatvių, esančių arčiausiai fronto linijos. Aplink mano namus viskas išdegę. Mano kaimynai žuvo po to, kai jų namai buvo apšaudyti“, - pasakoja Vitalijus, kuris su bendradarbiais bando sutvarkyti elektros linijas.

„Bet nemanau, kad teisinga palikti mūsų vyrus. Turime kovoti tol, kol pasieksime pergalę ir Rusija bus nubausta už savo nusikaltimus.“

Jo ryžtui nepritaria dvidešimtmetis Romanas, kurį sutinkame, kai jis dirba taisydamas apšaudytą namą.

„Nemanau, kad teritorija, dėl kurios kovojame, verta žmonių gyvybių. Daug mūsų karių žuvo. Jaunų vyrų, kurie galėjo turėti ateitį, žmonas ir vaikus. Bet jie turėjo eiti į fronto liniją“.

20-metis Romanas yra vienas iš tų, kurių moralė žema

Vieną rytą auštant važiuojame link mūšio lauko už miesto. Kelio pakraščiuose driekiasi išdžiūvusių saulėgrąžų laukai. 

Čia beveik nėra jokios priedangos, todėl važiuojame milžinišku greičiu, kad apsisaugotume nuo rusų dronų atakų.

Artėdami prie fronto linijos girdime garsų sprogimą.

Prie ukrainiečių artilerijos pozicijos Vadimas šaudo iš sovietinių laikų artilerijos pabūklo. Jis skleidžia kurtinantį garsą ir nuo žemės nupučia dulkes bei sudžiūvusius lapus.

Jis bėga slėptis į požeminį bunkerį, saugodamasis nuo rusų atsakomojo smūgio ir laukdamas kito ukrainiečių smūgio koordinačių.

„Jie [Rusija] turi daugiau žmonių ir ginklų. Ir jie siunčia savo vyrus į mūšio lauką, tarsi jie būtų patrankų mėsa“, - sako jis.

Tačiau jis žino, kad jei Pokrovskas žlugs, gali atsiverti vartai į Dniepro sritį - vos už 32 km nuo Pokrovsko - ir jų darbas taps dar sunkesnis.

„Taip, esame pavargę - daug mūsų vyrų žuvo ir buvo sužeisti, - bet turime kovoti, kitaip rezultatas bus katastrofiškas.“

Šaltinis: BBC