Kremliaus šešėliai: seksualinis sadizmas kaip imperinis valdymo metodas

Ne tik saugumo vadovas, bet ir intymios prievartos sistemos kūrėjas

Dar 1938 m., tapęs vidaus reikalų komisaru, Berija ne tik perėmė milijonų žmonių likimus, bet ir sukūrė žiaurų, slapta veikusį spaudimo aparatą, nukreiptą prieš partijos vadovų žmonas. Pagal atrastuose archyvuose esančius įrašus, moterys buvo verčiamos tenkinti jo seksualinius poreikius mainais į vyrų karjerą ar vaikų saugumą.

Prievarta tapo sistema – intymūs susitikimai virto spaudimo priemone

Berija rinko kompromituojančią informaciją apie partinius veikėjus, o vėliau per agentus perduodavo moterims žinutes: arba jos sutinka susitikti su juo, arba jų vyrai ištremiami į Sibirą. Kai kurios moterys, suvokusios grėsmes savo šeimai, pasiduodavo, kitos – bandė priešintis, tačiau dažnai tai baigdavosi dar skaudesnėmis pasekmėmis.

Sadizmas, šantažas ir sisteminis pažeminimas

Įrašai atskleidžia psichologinį smurtą, kuriuo Berija manipuliavo savo aukomis: naudodavo vaikus kaip įkaitus, grąsindavo atimti galimybę studijuoti ar net parodydavo nuotraukas iš praeities susitikimų kaip šantažo priemonę. Moterys buvo ne tik seksualiai išnaudojamos, bet ir verčiamos šnipinėti savo vyrus, teikti informaciją apie šeimos gyvenimą, politines nuotaikas.

Sisteminis iškrypimas: nuo intymių vakarienių iki mokslinių eksperimentų

Berijos įrašai primena kruopščiai dokumentuotą eksperimentą su žmonėmis. Jis fiksavo moterų emocijas, reakcijas, net fizinius simptomus. Kai kurios aukos pradėjo žemintis pačios, siekdamos gauti privilegijų savo šeimoms. Vienos – norėdamos buto, kitos – prestižinės mokyklos vaikui. Toks dvilypis spaudimas kūrė iliuziją, kad viskas vyksta „savanoriškai“.

Kolektyvinis pažeminimas: vakarėliai, vaidmenų žaidimai ir šantažas

Ypatingo cinizmo įgauna faktai apie grupinius susitikimus, kai Berija vienu metu išnaudodavo kelias moteris. Kai kuriose situacijose moterys buvo verčiamos žaisti teatrinius vaidmenis – sukurti pažeminimo atmosferą. Dokumentai mini net tai, kad kai kurios iš jų buvo verčiamos aptarnauti užsienio svečius ar būti „gyvomis dekoracijomis“ diplomatinėse vakarienėse.

Paveldas, kuris neišnyko su jo mirtimi

Ypač neramina tai, kad ši sistema neišnyko kartu su Berijos mirtimi. Archyvuose minimi faktai apie tai, kad jo metodus perėmė ir kiti Sovietų Sąjungos veikėjai, įskaitant Nikitą Chruščiovą bei L. Kaganovičių. Tai leidžia daryti išvadą, jog prievarta Sovietų Sąjungoje buvo ne vieno žmogaus iškrypimas, bet sisteminė aukščiausio lygio valdžios praktika.

Ką turime daryti šiandien?

Šios atskleistos detalės nėra tik istorija. Tai įspėjimas apie tai, kaip ideologija, baimė ir valdžios koncentracija gali virsti sisteminiu smurtu. Tai – priminimas, kodėl būtina atskleisti tiesą, kaip veikia totalitariniai režimai. Ši istorija – tai skausminga, bet būtina atmintis.

Tiems, kas vis dar idealizuoja Sovietų Sąjungą, ši informacija turėtų tapti akistata su tikrove. Tikrosios galybės esmė ne propagandoje, bet žiauriame, nuosekliai suplanuotame žmogaus orumo naikinime. Šiandien, kai kai kurios valstybės ir vėl flirtuoja su autoritarizmu, privalome kalbėti apie tai garsiai.