Kuo svarbus naujasis Viljamo titulas

Istoriškai susiklostė, kad Velso princo titulas ir karališkasis sostas yra tiesiogiai susiję. Ką dar reiškia šis titulas, kurio šaknys siekia XIII amžių?

Karalius Karolis III taip pat suteikė Velso princesės titulą Viljamo žmonai Ketrinai (Catherine), o dar pora įgijo teisę vadintis Kornvalio hercogu ir hercogiene.

Pagal tradiciją, kuriai yra jau daugiau kaip septyni šimtmečiai, Velso princo titulas yra rezervuojamas karaliaus ar karalienės vaikui, kuris po valdančiojo monarcho mirties yra pirmas eilėje į sostą.

Per praėjusius septynis amžius šį titulą yra gavę 23 žmonės, dauguma jų sėdo į sostą. Likusieji negalėjo užsidėti karūnos tik todėl, kad iškeliavo į kitą pasaulį anksčiau už valdantįjį monarchą.

Šio garbės vardo svarba šiuolaikiniame pasaulyje gali pasirodyti perdėta. Iš esmės, tai yra tik dar viena būsimojo karaliaus „pareigybė".

Karolis tikisi, kad Viljamas ir Ketrina užsiims svarbia visuomenine veikla, įkvėps Velso žmones. Karalius sakė, jog jam teko didelė garbė tiek ilgai užimti šias garbingas pareigas.

Čarlzui buvo vos 10 metų, kai jo mama, karalienė Elžbieta II paskelbė, jog jam suteiks šį titulą. Prireikė 64 metų, kol Velso princas įgijo karališkąją valdžią. Čarlzas - ilgiausiai iš visų Anglijos istorijoje buvo žinomas kaip Velso princas.

Visi vyrai, kurie vadinosi Velso princai XII ir XIII a., buvo faktiniai Velso valdovai. Viskas pasikeitė 1283 m., kai anglai užkariavo Velsą ir jis neteko nepriklausomybės.

Mažiau kaip po dviejų dešimtmečių jis buvo prijungtas prie Didžiosios Britanijos, o septyniolikametis karaliaus Edvardo I sūnus tapo pirmuoju Anglijoje Velso princu.

Šis istorinis precedentas yra aktualus iki šiol: visiems Dž.Britanijos monarchams Velso princo titulas yra paskutinis laiptelis į sostą.

XV a. pradžioje Velso sukilėliai paskutinį kartą pabandė atkurti nepriklausomybę ir susigrąžinti Velso princo titulą. Sukilimui vadovavo garsiausios legendinio velsiečių lyderio Lyvelyno Didžiojo tolimas giminaitis Ovainas Glynduras. Sukilimas buvo žiauriai numalšintas, o dėl jo kilęs politinis chaosas tęsėsi dar pusę amžiaus.

Kitu Velso princu buvo išrinktas Eduardas iš Vestminsterio, bet karaliumi jis netapo, nes jo tėvas Henrikas IV buvo nuverstas nuo sosto.

Praėjo dar keliolika metų, ir karalius Eduardas IV Velso princo titulą suteikė savo sūnui Eduardui Jorkiečiui. Šis sėdo į sostą kaip Edvardas V.

Tada ir įsigaliojo visiems bendra taisyklė: sostą visada paveldi Velso princas. Žinoma, kai kada žmonės su šiuo titulu mirdavo anksčiau negu atsilaisvindavo sostas.

O Džeimsas Frensis Eduardas Stiuartas, XVIII a. būtų tapęs Jokūbu III, jeigu jo tėvas Jokūbas II XVII a. pabaigoje nebūtų netekęs karališkosios valdžios.

O paskui buvo dar vienas, visiškai unikalus atvejis, kai šansus sėsti į sostą prarado Čarlzas Stiuartas, kurį tėvas Karolis I paskelbė Velso princu 1638 m.: tėvo kariuomenė 1645 m. buvo nugalėta per Anglijoje vykusį pilietinį karą, karalius buvo nubaustas mirtimi, o monarchija panaikinta.

Po penkiolikos metų, monarchiją atkūrus, Čarlzas Stiuartas triumfuodamas grįžo į Angliją ir tapo Karoliu II.

Nuo tada, kai Džordžas Viljamas Frederikas, 1751-1760 m. buvęs Velso princas, įžengė į sostą kaip Jurgis III, princai visada sklandžiai tapdavo karaliais.

Visi šeši vėlesnių laikų Velso princai užėmė sostą be jokių ginčų ar politinių konfliktų. Viljamas turi visas galimybes pratęsti šią garbingą tradiciją.

Žinoma, šiandien karaliaus padėtis nėra tokia prestižiška, jis neturi tokios valdžios kaip kadaise. Tačiau britų monarchija vis dar ypatingai traukia pasaulio visuomenės dėmesį.

Glaudus Velso princo ir Jungtinės Karalystės monarcho ryšys atlaikė laiko išmėginimus. Greičiausiai Velso princo pareigos taip ir liks būsimųjų karalių „treniruočių aikštelė", kol egzistuos monarchija.