Luvras: 6 mažai žinomi faktai apie Paryžiaus įžymybę

Juk tai yra ne šiaip puikūs rūmai, kuriuose kadaise gyveno karaliai, arba nuostabus architektūros paminklas.

Lygiai taip pat, kaip visus romantikus vilioja Paryžius, visus meno mėgėjus masina Luvras, muziejus su ilga ir neramia istorija.

Iš pradžių jis buvo tvirtovė

Luvro pamatai buvo pakloti pirmojo Prancūzijos karaliaus Pilypo II Augusto laikais, XII a. pabaigoje.

Šis monarchas pagarsėjo tuo, kad pirmasis vietoj titulo „frankų karalius" pradėjo vartoti titulą „Prancūzijos karalius".

Be to, jis pats perdavė valdžią įpėdiniui. Pilypas II buvo vienas sėkmingiausių valdovų viduramžių Europoje. Jis pradėjo statyti gynybinį forpostą netoli tos vietos, kuri tuomet buvo Paryžiaus vakarinė riba, palei Senos upę.

Šis bastionas buvo įkurtas, kad būtų galima atremti puolimą iš šiaurės.

Jį juosė tradicinis griovys, viduje - masyvus, puikiai įtvirtintas bokštas, aukščiu prilygstantis šiuolaikiniam devynaukščiui.

Vėliau, jau XIV a., miestas išsiplėtė toli už šios tvirtovės ribų.

Tada Paryžiaus pakraštyje buvo pastatyta virtinė gynybinių įrenginių, o pati tvirtovė panašiems tikslams nebebuvo naudojama.

Šiandien Luvro lankytojai gali apžiūrėti XIII a. viduramžių tvirtovės akmeninės sienos dalies liekanas salėje Salle Basse.

Nugriauta tvirtovė užleido vietą karaliaus rezidencijai

Pirmą kartą pirminį pastato dizainą XIV a. pakeitė Karolis V. Luvro atžvilgiu jis puoselėjo labai ambicingus planus, bet juos sujaukė Šimto metų karas, tad ketinimų nebuvo lemta įgyvendinti.

Valdovai Prancūzijos soste keitė vienas kitą, statydami rūmus vis kitose vietose. Iki XVI a. pradžios Luvras nebuvo naudojamas. Karalius Pranciškus I 1527 m. įsakė jį nugriauti, kad toje vietoje būtų galima pastatyti naują prabangų Renesanso epochos stiliaus kompleksą.

Pranciškus I buvo tikras Renesanso epochos valdovas - poetas mėgėjas ir literatas.

Jis padėjo standartizuoti prancūzų kalbą.

Taip pat jis buvo pirmasis istorijoje Europos monarchas, kuriam pavyko užmegzti diplomatinius santykius su Osmanų imperija. Pranciškus I pagarsėjo kaip meno globėjas ir įkvėpėjas.

Karalius palaikė artimus santykius su Leonardu da Vinčiu (Leonardo da Vinci):

Prancūzijos valdovas įtikino garsų dailininką ir mokslininką persikelti į šią šalį. Darbai, atlikti Luvre valdant Pranciškui, buvo naujos plėtros, trukusios visą amžių, pradžia.

Luvro pastatai kadaise buvo apgriuvę, apleisti ir nyko

Užbaigus Versalio rūmų statybą, Prancūzijos karaliaus dvaras iš Paryžiaus persikėlė į juos. Luvro pastatas liko neužbaigtas ir galų gale ėmė griūti.

Kurį laiką jame kurdavosi ir gyveno įvairios gyventojų grupės - dailininkai, skulptoriai, rašytojai. Statybos vėl buvo atnaujintos tik po šimto metų. Burbonai tikrai karališkai dosniai rėmė Luvro įrengimą.

Jis klestėjo iki monarchijos griuvimo ir Prancūzų revoliucijos pradžios 1789 m. Karalius buvo nuverstas ir su šeima įkalintas Tiuilri.

Naujai įsteigtas Nacionalinis susirinkimas nusprendė Luvrą perduoti vyriausybei, kad jame būtų įkurtas nacionalinis muziejus. Pirmą kartą Luvro muziejus lankytojams duris atvėrė 1793 m. rugpjūčio 10 d.

Garsioji „Mona Liza" ne visada buvo demonstruojama Luvre

Į Pranciškaus I kolekciją pateko nemažai Leonardo da Vinčio darbų, tarp jų ir garsioji „Džokonda".

Tai yra vienas žinomiausių paveikslų visame pasaulyje. Pasak legendos, Pranciškus taip vertino L.da Vinčį, kad net aplankė jį gulintį mirties patale.

Dailininkui 1519 m. mirus, karalius perpirko šį paveikslą. Tačiau, užuot puošęs Luvro sienas, paveikslas šimtmečius keliavo iš vienų karaliaus rūmų į kitus.

Tik žlugus monarchijai ir įsteigus Luvro muziejų, „Mona Liza" įgijo nuolatinius namus.

Bet ir juose paveikslas „gyveno" ne nuolat. Pavyzdžiui, į valdžią atėjus Napoleonui Bonapartui, šis paveikslą buvo pasikabinęs savo miegamajame. Vykstant Prancūzijos ir Prūsijos bei Antrajam pasauliniam karams paveikslas buvo išgabentas į slaptą saugią vietą.

1911 m. paveikslą tiesiog nuo muziejaus sienos pagrobė italas nusikaltėlis. Jis tvirtino norėjęs paveikslą grąžinti į Leonardo da Vinčio tėvynę.

Dvejus metus Luvro lankytojai ant sienos, kur kadaise kybojo „Mona Liza", matė tuščią vietą. Sugrąžintas paveikslas nebuvo išvežtas už muziejaus ribų dar pusę amžiaus.

Paskui JAV pirmoji ponia Žaklina Kenedi (Jacqueline Kennedy) įtikino Prancūzijos valdininkus leisti didžiojo dailininko drobę eksponuoti Niujorko ir Vašingtono muziejuose.

Napoleonas Bonapartas laikinai pavadino muziejų savo vardu

Atėjęs į valdžią, Napoleonas Luvrą pavadino savo vardu. Netrukus Napoleono muziejus buvo prikimštas karo trofėjų - meno kūrinių iš viso pasaulio.

Didžioji Bonaparto armija kaip viesulas perlėkė žemyną: tarp kultūros artefaktų, patekusių į Paryžių, buvo šimtai paveikslų ir skulptūrų, tarp jų senovinių bronzinių žirgų rinkinys nuo Šv.Morkaus bazilikos Venecijoje fasado, kurie vėliau papuošė Triumfo arką.

Žirgai puošė ir Brandenburgo vartus Berlyne. Napoleonas įsakė „Kvadrigą" supakuoti ir atgabenti į Prancūziją, kad būtų galima demonstruoti Luvre.

Tačiau ji taip ir liko neišpakuota ir buvo saugojama iki Napoleono žlugimo 1814 m.

Paskui daugiau kaip 5000 meno kūrinių buvo grąžinti jų teisėtiems savininkams. Didis Paryžiaus muziejus susigrąžino ir pavadinimą, kuriuo vadinasi iki šiol.

Luvras tapo visų meno kūrinių, kuriuos naciai pagrobė per Antrąjį pasaulinį karą, surinkimo vieta

Praėjus daugiau kaip šimtmečiui, kai kita „didi ir nenugalima" armija žygiavo per Europą, muziejaus saugotojai pradėjo paskubomis ruošti iš Luvro evakuoti dešimtis tūkstančių meno kūrinių.

Pirmoji buvo išgabenta „Mona Liza", o paskui visi kiti vertingi darbai, kuriuos buvo įmanoma transportuoti. Beveik keturiasdešimties sunkvežimių karavanas patraukė į Prancūzijos provinciją.

Ten neįkainojami artefaktai ir meno kūriniai buvo saugiai paslėpti keliose privačiose pilyse.

Okupavę Paryžių, naciai įsakė atidaryti Luvrą, tačiau jie pavėlavo: tuščios sienos ir tamsūs koridoriai dabar buvo tik tų skulptūrų, kurias buvo pernelyg sunku gabenti, namai. Likę kūriniai buvo apdangstyti maišiniu audeklu.

Luvro muziejus ištuštėjo, neliko meno kūrinių, kuriuos būtų galima apžiūrinėti.

Okupantai nusprendė užimti komplekso dalį ir paversti jį informacijos centru.

Šešiose didžiulėse Luvro salėse buvo kataloguojami, pakuojami ir į Vokietiją išsiunčiami meno kūriniai ir brangūs asmeniniai daiktai, konfiskuoti iš turtingų prancūzų (daugiausia žydų) šeimų. Ir vis dėlto tai nebuvo didžiausia meno kūrinių grobimo operacija Paryžiuje per Antrąjį pasaulinį karą.

Vadovaujant Hermanui Geringui (Hermann Goering), netoliese esančiame Jeu de Paume meno centre buvo perrūšiuoti tūkstančiai konfiskuotų šedevrų.

Daugelis jų buvo skirti nacių aukštosios vadovybės asmeninėms kolekcijoms.

O kūriniai, kurie buvo įvertinti kaip moraliai išsigimę (tarp jų Pablo Pikaso ir Salvadoro Dali darbai) buvo išparduoti įvairiems kolekcininkams arba 1942 m. viešai sudeginti prie Jeu de Paume ant laužo.

Vieno bebaimio muziejaus saugotojo, tuo laiku dirbusio dvigubu agentu, dėka daugelis kūrinių, perėjusių Jeu de Paume, galų gale buvo sugrąžinti.

Luvras net dabar, praėjus šitiek metų nuo Antrojo pasaulinio karo, yra kritikuojamas už nenorą grąžinti ginčytinus meno kūrinius. O daugybė iš jo kadaise išgabentų meno kūrinių iki šiol nėra rasti.