Mirtinas Dalaso glėbys: kaip buvo nužudytas Džonas Kenedis

Nusikaltimo kronika

1963 m. lapkričio 22-oji, penktadienis, 11 val. 40 min. Dalaso oro uoste leidžiasi Dž. Kenedžio lėktuvas. Tai pirmasis po 1948 m. oficialus JAV vadovo vizitas į Teksasą - dešiniųjų opozicionierių tvirtovę. Dž.Kenedis ketina stoti į kovą dėl valstijos gyventojų balsų ir susiremti su vietos konservatoriais.

Ir štai prezidentas su žmona įsitaiso atvirame limuzine. Priekyje sėdi valstijos gubernatorius Džonas Konelis (John Connally) su žmona. 11 val. 50 min. kortežas iš oro uosto pajuda link miesto centro. Palei visą kortežo maršrutą buriuojasi minios, gyventojai sveikina valstybės vadovą: plojimai, transparantai, vėliavos, gėlės... 12.30 val. juodas prezidento linkolnas pasuka iš Hiustono gatvės į Elmo gatvę, ir čia pasigirsta šūviai.

Dž.Kenedis buvo sužeistas į kaklą ir galvą, kulką į nugarą gavo ir Teksaso gubernatorius. Po pusvalandžio 35-asis JAV prezidentas Parklendo ligoninėje mirė, Dž.Konelį pavyko išgelbėti. JAV prezidento Dž.Kenedžio nužudymas iki šiol yra neišaiškintas. Žmogus, paskelbtas jo žudiku, netrukus pats buvo nužudytas.

Oficialiai - veikė vienas

Po pusantros valandos policija sulaikė 24 metų buvusį jūrų pėstininką Li Harvį Osvaldą (Lee Harvey Oswald), dirbusį mokyklinių vadovėlių sandėlyje, iš kurio, kaip manyta, buvo šaudoma. Jis ir tapo pagrindiniu įtariamuoju, nors savo kaltę neigė. Bet ant teisiamųjų suolo L.Osvaldui sėsti neteko: įtariamąjį pervežant į federalinį kalėjimą, jis buvo mirtinai sužeistas šūviu į pilvą. Šovė vietos striptizo klubo savininkas Džekas Rubis (Jack Ruby), neva keršydamas už nužudytą prezidentą.

Sudaryta komisija Dž.Kenedžio nužudymui tirti, vadovaujama Aukščiausiojo teismo pirmininko E.Voreno (E.Warren), po 10 mėnesių darbo paskelbė išvadą, kad šaudė vienas Li Harvis Osvaldas. Tačiau ataskaitoje buvo tiek netikslumų ir abejotinų faktų, kad daugelis amerikiečių ja nepatikėjo. Vėliau buvo atlikta daugybė nepriklausomų tyrimų, paneigiančių Voreno komisijos išvadas.

Sąmokslo teorijos ir versijos

Nemažai priežasčių nužudyti Dž.Kenedį turėjo daug kas. Parašyta dešimtys knygų, kurių autoriai tvirtina, kad už Dž.Kenedžio nužudymą yra atsakingas FTB, CŽV arba Pentagonas. Bet tiesioginių įrodymų niekur nepateikiama, viskas grindžiama galimais motyvais. Dar vienas asmeninis Dž.Kenedžio priešas - Fidelis Kastras (Fidel Castro). Kubos vadovas puikiai žinojo, kad JAV ne kartą rengė pasikėsinimus į jį ir net žadėjo atsakyti tuo pačiu. Bet ši versija irgi yra mažai tikėtina. F.Kastras suprato: jei jis nusiųs žudikus, Amerikos karinis įsiveržimas į Kubą bus neišvengiamas.

Įtikimesnė atrodo versija apie Amerikos mafijos dalyvavimą pasikėsinant į Baltųjų rūmų šeimininką. Džonas ir jo brolis Robertas (teisingumo ministras) išvystė iki tol neregėtą kampaniją prieš mafiją, o sąmokslas prieš prezidentą jai buvo visai pagal jėgas. Samdomas žudikas Džeimsas Failzas (James Files), atliekantis kalėjimo bausmę iki gyvos galvos, 1994 m.,davė sensacingą interviu.

Jis papasakojo, kad 1963 m. iš gangsterio Č.Nikolečio (Ch.Nicoletti) gavo užsakymą nužudyti prezidentą. Jam padėjo L.Osvaldas, taip pat, pasak Dž.Failzo, sąmoksle dalyvavo gangsteriai Dž.Rubis ir Dž.Roselis (J.Roselli). Jie drauge parengė pasikėsinimo planą, numatė vietas, iš kurių bus šaudoma (beveik tas pačias, kurias nustatė ir balistinė ekspertizė) ir pasirinko ginklus. Pats Dž.Failzas stovėjo ant šlaito ir paleido kulką į prezidento galvą. Dž. Failzo pasakojimas atrodo panašus į tiesą, bet jokių dokumentų, patvirtinančių jo žodžius, vis dėlto nėra.

Maskvos ranka?

Konspirologinių pažiūrų laikosi ir knygos „Operacija „Drakonas": slaptas Kremliaus karas" autoriai - buvęs CŽV atstovas R.D.Vulsis (R.J.Woolsey) ir žvalgybos generolas I.Pačepa (I.Pacepa). Jie tvirtina, kad Dž.Kenedį „užsakė" N.Chruščiovas. Neva L.Osvaldą sovietų agentai buvo užverbavę seniai ir jis sovietams jau šnipinėjo tarnaudamas Japonijoje.

Tiesa, knygos autoriai sutinka su prielaida, kad baigiamajame nužudymo plano vykdymo etape Maskva galėjo sustoti, nes slaptosios tarnybos suvokė N.Chruščiovo idėjos beprotiškumą ir pabijojo pražūtingų pasekmių. Tik vykdytojo jau nespėjo sustabdyti. „Maskvos rankos" versija yra susijusi su tuo, kad oficialus Amerikos prezidento žudikas Li Osvaldas keletą metų gyveno Sovietų Sąjungoje.

1959 m. į SSRS atvykęs buvęs JAV jūrų pėstininkų korpuso narys Li Harvis Osvaldas tvirtai pareiškė ketinantis tapti SSRS piliečiu. Prie sovietinio gyvenimo Li pratinosi Minske, kur jam buvo skirtas gyvenamasis plotas Stalino laikų statybos daugiabutyje su vaizdu į Baltarusijos karinės apygardos štabą. Buvęs jūrų pėstininkas įsidarbino radijo gamykloje, vėliau - televizorių gamykloje „Horizont".

L.Osvaldo kolegos jį prisimindavo kaip neryžtingą ir permainingų nuotaikų žmogų. Vedęs Mariną Prusakovą amerikietis išreiškė pageidavimą grįžti į JAV. Jo sulaikyti niekas nė nebandė. Ši keista istorija ir yra visų sąmokslo versijų pamatas: atseit, Amerikos prezidentas tapo rusų sąmokslo auka, o L.Osvaldas jiems buvo žmogžudystės įrankis.

Su L.Osvaldu „Horizont" gamykloje darbavosi ir gana artimus santykius palaikė Pavelas Golovačiovas, generolo P.Golovačiovo sūnus. Atsakydamas į rusų žurnalistų klausimus, jis tvirtino negalįs patikėti, kad jo draugas amerikietis prikišo pirštus prie šios žmogžudystės. P.Golovačiovas pasakojo, kad L.Osvaldas buvo prastas šaulys, o tai ne kartą demonstravo tuo metu populiariuose tiruose. O gamyklos šaudymo varžybose apskritai nuvylė visą cecho komandą. Tačiau pagal JAV vyriausybinės komisijos išvadas žudikas iš sandėlio pastato 6-ojo aukšto į Dž.Kenedžio automobilį per 5 sekundes paleido 3 šūvius ir visi buvo taiklūs, kaip tikro profesionalo.

FTB vadovo nuomonė ir sovietų slaptųjų tarnybų išvados

Apie sovietų požiūrį į nusikaltimą buvo sužinota išslaptinus FTB vadovo E.Huverio (E.Hoover) ataskaitą. Patyręs žvalgas Baltiesiems rūmams pranešė, kad Maskva labai greitai gavo pranešimą apie pasikėsinimą, ši naujiena Kremliuje sukėlė šoką. Iš ataskaitos galima daryti išvadą, kad jokių L.Osvaldo ryšių su sovietų specialiosiomis tarnybomis ir nusikaltimu nebuvo. Ir net daugiau: šaltojo karo sąlygomis Kremlius Vašingtonui perdavė išsamią L.Osvaldo ir jo žmonos dosjė iš KGB archyvų.

E.Huveris supažindino ir su sovietų požiūriu į galimus žmogžudystės užkulisius. Rusai laikėsi nuomonės, kad veikė visas sąmokslininkų ir bendrininkų tinklas, o L.Osvaldą apibūdino kaip „pakrikusios psichikos maniaką, nelojalų ne tik savo tėvynei, bet ir apskritai viskam".

Dar kitas amerikietiškas šaltinis teigė: vos tik Dž.Kenedis mirė, KGB vyriausiasis atstovas Niujorke Borisas Ivanovas nurodė rinkti dosjė apie jo įpėdinį Lindoną Džonsoną (Lyndon Johnson). Jį ypač domino L.Džonsono santykių su Kenedžių klanu detalės. Maskva aiškiai tyrinėjo galimybę, kad jis galėjo prisidėti prie nusikaltimo, tragišką įvykį laikydama amerikiečių ultradešiniųjų šulų sąmokslu.

Reikia pasakyti, kad per visą nužudymo tyrimo istoriją nė vienas JAV lyderis nesiryžo išslaptinti visų tyrimo dokumentų. 35-ojo JAV prezidento nužudymo bylos slaptumo žyma gali būti panaikinta tik 2038 m., bet didelėje dalyje jau išslaptintų dokumentų esama daug neatitikimų ir spragų liudytojų parodymuose, ekspertizių rezultatuose ir daugelyje detalių, galinčių nušviesti tikrąjį 1963 m. lapkričio 22 d. įvykių Dalase vaizdą.
Prabilo po 60 metų

Buvęs slaptųjų tarnybų agentas Polas Lendisas (Paul Landis), kuriam dabar jau 88-eri, neseniai nusprendė papasakoti apie įvykius, kurių liudytoju jis tapo lemtingą 1963 metų lapkričio 22-ąją. Savąją įvykių versiją P.Lendisas išsamiai papasakojo neseniai išleistoje knygoje „Paskutinis liudytojas: Kenedžio slaptosios tarnybos agentas po 60 metų nutraukia tylą".

Polas Lendisas į slaptąją tarnybą įstojo 1959 m. Po 4 metų jam buvo patikėta saugoti pirmąją ponią Ž.Kenedi ir jos vaikus. Kai šeima išvyko į Dalasą, P.Lendisas buvo vienas iš agentų, lydėjusių prezidento limuziną. Pasigirdus pirmajam šūviui, P.Lendisas iškart pritūpė ir pradėjo dairytis, iš kur galėjo būti paleistas šūvis. Nieko nepastebėjęs, agentas pamatė, kaip jo kolega puolė prie prezidento automobilio. Jo akyse Dž.Kenedis buvo sužeistas šūviu į galvą. Polas buvo taip arti, kad kraujo purslai aptaškė jo kostiumą.

Ta pačia mašina Dž.Kenedis ir sužeistas gubernatorius buvo nugabenti į vietos ligoninę. Agentas apžiūrėjo automobilį ir kraujo klane rado dvi kulkos nuolaužas. Paskui oda aptrauktos sėdynės siūlėje jis rado dar vieną kulką. Būtent šie du radiniai iš esmės keičia visuotinai priimtą įvykių versiją.

Tyrimo komisijos nariai iškėlė „vienos kulkos teoriją": neva į gubernatorių pataikė ta pati kulka, kuri buvo paleista į prezidentą ir išlindo pro jo gerklę. Dėl kone idealios kulkos būklės ji buvo vadinama „stebuklinga". Beje, sveika kulka buvo rasta ant Dž.Konelio neštuvų, o P.Lendisas teigia, kad kulką iš limuzino pasiėmė ir įsidėjo į kišenę, kad suvenyrų medžiotojai jos nenučiuptų.

Agentas papasakojo, kad įvykio vietos niekas nesaugojo, visi rūpinosi prezidentu, aplinkui tvyrojo neįsivaizduojama sumaištis. Jis paėmė kulką, nes iškart suprato, kad tai yra labai svarbus įkaltis. P.Lendisas ketino ją perduoti savo vadovui, bet sambrūzdyje padėjo ją ant Dž.Kenedžio neštuvų, manydamas, kad gydytojai ją paims. Jis mano, kad kulka nuo prezidento neštuvų galėjo persiridenti ant gubernatoriaus neštuvų juos stuktelėjus, taigi tarsi pasiteisina vienos kulkos teorija. Bet buvo ir antrosios kulkos nuolaužos, o tai iš esmės viską keičia.

Agento manymu kulka tikriausiai pataikė Dž.Kenedžiui į nugarą, bet giliai neįsiskverbė, atšoko ir nukrito ant sėdynės. Jeigu taip, vienos kulkos teorija yra visiškai neteisinga, kulka visai ne stebuklinga - tiesiog šaulys buvo ne vienas.

Kronikos kadruose matyti, kaip buvo sužeisti Dž.Kenedis ir Dž.Konelis. Jie krūpteli 1 sekundės skirtumu, o tai esą rodo, kad buvo du šūviai, iššauti praktiškai vienu metu. Šaulių turėjo būti du, nes ekspertų skaičiavimais L.Osvaldui reikėjo 2-3 sekundžių iš naujo užtaisyti šautuvą ir iššauti dar kartą.

Agentui P.Lendisui ilgai nedavė ramybės tai, ką jis pamatė tragedijos dieną. Jam sapnuodavosi košmarai, jis nebegalėjo dirbti. Prasikankinęs tarnyboje pusmetį, Polas atsistatydino. Jo niekas nieko neklausinėjo, ir jis tuo iš pradžių labai stebėjosi, bet paskui pagalvojo, kad agentūra taip tiesiog tausoja savo darbuotojus.

P.Lendisas tylėjo ilgus metus, kol 2014 m. perskaitė Voreno komisijos ataskaitą. Informacija, išdėstyta joje, nesutapo su tuo, kas vyko iš tiesų. Iš pradžių jis nusprendė tylėti apie antrąją kulką, bet paskui vis dėlto persigalvojo. Buvęs agentas teigia nesiekiąs jokių tikslų, tiesiog manąs, kad pasaulis turi žinoti tiesą.

Dž.Kenedžio nužudymo byloje toli gražu ne viskas yra vienareikšmiška, kai kurie sąmokslų teoretikai šiuo atveju yra teisūs. Greičiausiai Dž.Kenedžio nužudymo paslapties jau niekas niekada nebeišaiškins.