Mokslininkai atskleidė paslaptį, kaip susiformavo Šiaurės Amerikos Didieji ežerai:

Dabar Žaliasis Kyšulys yra salų valstybė centrinėje Atlanto vandenyno dalyje. Tačiau prieš 300 mln. metų superkontinento Pangėjos eros metu šis taškas buvo po tuo, kas vėliau taps Šiaurės Amerika.

„Karštasis taškas įkaitino ir ištempė Žemės plutą, todėl susiformavo žemas reljefas. Maždaug prieš 20 000 metų atsiradę ledynai užgožė šį regioną ir paliko įdubas, kurios vėliau prisipildė tirpstančio vandens. 

Šiandien šiuose ežeruose yra apie 20 proc. pasaulio gėlo vandens“, - sakoma straipsnyje.

Autoriai pažymi, kad šis atradimas sieja senovinės mantijos veiklą su šiuolaikine Didžiųjų ežerų geografija:

„Jis parodo, kaip vidiniai Žemės procesai per milijonus metų gali suformuoti ypatybes, turinčias didelį poveikį ekosistemoms ir žmonių gyvenimui.“

Leidinyje pažymima, kad Didieji ežerai susiformavo per šimtus milijonų metų vykstant geologiniams ir ledyniniams procesams.

„Maždaug prieš 300-200 mln. metų po regionu, kuris vėliau tapo Didžiaisiais ežerais, buvo Žaliasis karštasis taškas - karštos medžiagos pliūpsnis iš Žemės mantijos. 

Karštojo taško sukeltas intensyvus karštis ir tempimas plonino litosferą - kietą išorinį Žemės sluoksnį - ir sukūrė žemumoje esantį regioną“, - sakė mokslininkai.

Autoriai pažymi, kad daug vėliau, per paskutinį ledynmetį maždaug prieš 20 000 metų, per kraštovaizdį slinko didžiuliai ledynai, kurie nukasė ir pagilino karštojo taško paliktas žemumas.

„Skirtingai nuo karštųjų taškų, dėl kurių susidaro vulkaninės salos, pavyzdžiui, Havajuose, Žaliojo Kyšulio karštojo taško poveikis Didiesiems ežerams buvo mažiau pastebimas dėl storos ir stabilios Šiaurės Amerikos žemyno litosferos. 

Šis stabilumas neleido pasireikšti vulkaninei veiklai, tačiau leido karštajam taškui formuoti regiono topografiją, sudarydamas pagrindą ežerams susiformuoti ledynmečiu“, - pažymima medžiagoje.