Naujasis Ukrainos desanto ir puolamųjų pajėgų vadas: „Ruošiu rusams du siurprizus – jie mirs būriais"

„Visada pirmieji!“ – toks yra Ukrainos desantininkų šūkis. Šiandien „Telegraf“ skaitytojams – išskirtinė proga: pirmasis interviu su naujuoju desanto ir puolamųjų pajėgų (DŠV) vadu Olegu Apostolu. 

Jis – gyva legenda, brigados generolas, Ukrainos didvyris, geriau žinomas šaukiniu „Formoza“. 

Rusijos–Ukrainos karo metu jis vadovavo stipriajai 95-ajai atskirajai Polesės desanto brigadai, kurios kariai kovėsi Donbase ir pasiekė reikšmingų laimėjimų puolant į taip vadinamą Rusijos Kursko sritį.

Šiame interviu kalbame ne tik apie sėkmes, bet ir apie sunkius klausimus – mobilizaciją, savavališką dalinių palikimą, bei istorijos pamokas, kurių dar neišmokome.

„Savo pašaukimo pasirinkime neklydau nė procento“

– Jūsų karjera buvo nelengva ir herojiška. Skaitytojams gali kilti natūralus klausimas: kodėl pasirinkote tarnybą būtent desanto daliniuose?

– Šią profesiją pasirinkau pats. Nors mano tėvai turėjo kitų planų, viskas įvyko gana spontaniškai – užsukau pas draugą ir jo namuose pamačiau laikraštį su užrašu „Odesa – desantas“. 

Perskaičiau skelbimą ir nusprendžiau stoti į Odesos karo akademiją.

Vakare grįžau namo ir pasakiau: „Mama, viskas – noriu būti kariškis.“ Nestojau nei į teisę, nei į vadybą, nei į turizmą, kaip tada buvo madinga. 

Dabar galiu pasakyti – savo pasirinkimu pataikiau šimtu procentų. Daugelis karių tuo metu ieškojo lengvesnio kelio: vieni išvyko į užsienį, kiti bandė verslą. 

Tačiau galiausiai daugelis grįžo į kariuomenę – pažįstu daug tokių žmonių. Ypač šio siaubingo karo metu – savęs kitur tiesiog neįsivaizduoju.

– Kokie pokyčiai laukia desantininkų vadovaujant jums? Kokius prioritetus sau išsikėlėte?

– Desantininkai visada išsiskyrė savo požiūriu, nestandartiniais metodais ir veikimo principais. Kalbėti apie kokius nors radikalius pokyčius šiuo metu nėra pagrindo. 

Kalbame apie modernizavimą ir tobulinimą ten, kur tai įmanoma. Turime nedidelį, bet tvirtą kolektyvą su garbingomis tradicijomis.

Yra sričių, kurias noriu patobulinti, įnešti savo patirties. Tačiau iš esmės sistema veikia – ji galinga ir viena geriausių mūsų Gynybos pajėgose. Mūsų pagrindinis uždavinys – kad ši sistema ir toliau veiktų kaip laikrodis.

Desantininkų dalinyje labai rimtai žiūri į mokymus ir parengimą. Mūsų vadovavimo grandis taip pat stipri. Galime drąsiai sakyti: kad ir kaip būtų sunku, desantininkai iš pozicijų nebėga. 

Jie pasitiki savo vadais, jaučia jų paramą ir kovoja iki galo. Tai labai svarbus momentas, į kurį kreipiame dėmesį. 

Ir tai leidžia mums neįleisti priešo. 

„Pulti yra lengviau nei gintis“

– Desantiniai daliniai – tai puolamosios Gynybos pajėgų sudėtinė dalis. Viename interviu sakėte, kad puolimas Kursko srityje jums buvo tarsi gaivaus oro gurkšnis. Tačiau dabar daugiausia ginamės ir atremiame priešo atakas. Kaip tokioje situacijoje išlaikyti karių motyvaciją?

– Pateiksiu pavyzdį iš 95-osios brigados, kai vadovavau kovoms už Torecką. Buvo labai sunku, ypač pirmąsias tris savaites – tai buvo pagrindinė priešo smūgio kryptis. 

Labai sunkios kovos. Vien tik „Vagner“ grupės „Veteranai“ ten neteko apie 500 vyrų – mūsų kariai juos sunaikino, o likusius pribaigėme Kursko srityje.

Vėliau mane perkėlė, o jau po penkių dienų pradėjome puolimą Kurske – ir pasiekėme didelę sėkmę. DŠV daliniai visada pasirengę, todėl mums nėra sunku pereiti nuo gynybos prie puolimo. Kai tik atsiranda galimybė ir įsakymas – puolame ir išlaisviname savo žemę.

Kai palikau Torecką, turėjau penkias dienas. Paskambinau vyriausiajam vadui ir paprašiau daugiau laiko pasiruošimui. Jis paklausė, ar žinau, kas yra Feniksas. 

Atsakiau, kad žinau. Tada jis pasakė: „Atsikursi mūšyje!“ (juokiasi). Ir taip ir buvo – jis pasitikėjo manimi ir mano brigada. Užtikrintai puolėme ir išvadavome daug teritorijų.

Ne paslaptis – mes galime gintis, bet mūsų tikrasis pašaukimas – pulti. Rasti silpnas priešo vietas ir pramušti. 

Tai yra tai, ką Desantininkai šturmuotojai moka geriausiai. Pats puolimas – tai jau stipri motyvacija mūsų padaliniams. 

Asmeniškai man pulti yra lengviau nei gintis. 

Nors daugelis mano kitaip, puolime patiriama mažiau nuostolių nei gynyboje. Be to, jaučiama daugiau dinamikos kovos lauke.

– Ar galite atskleisti, kas laukia priešų artimiausiu metu?

– Tegu jie laukia. Paruošėme jiems du rimtus siurprizus. Ir kai jie pradės veikti – rusai kris grupėmis. Viską darome tyliai, bet užtikrintai. Jie tikrai tai pajus.

Apie mobilizaciją ir dezertyrus: „Visi turi savo karą“

– Ką manote apie savavališkai pozicijas paliekančius karius?

– Yra tūkstančiai karių, kurie kovoja kaip liūtai – metai po metų, be skundų. Bet, deja, pasitaiko ir tokių, kurie pabėga, nusimeta uniformą, o paskui sėdi kavinėse, apsimetę herojais. Tokiems gėda net žiūrėti į akis.

Bet yra viena taisyklė: jei palikai savo bendražygius mūšio lauke – tu nebe karys. Tu – išdavikas. Ir to niekas nepamirš.

– Ar tikite mobilizacijos sėkme?

– Mobilizacija – būtina. Reikia ją vykdyti protingai, o ne „pagauk ir vežk“. Karys turi būti motyvuotas. 

Todėl labai svarbu paruošti žmogų fiziškai, psichologiškai – ir tik tada siųsti į frontą. Ir dar: reikia ne tik naujokų, bet ir stipresnio vadovavimo grandyje – būtent nuo jų priklauso visa kovos dvasia.

„Rusai bando išnaudoti mūsų silpnas vietas. Kartais jiems pavyksta“

– Kokios dabar realijos fronte?

– Priešas daro didžiulį spaudimą visame fronte, bet pagrindinės kryptys – Charkivo ir Donecko sritys. Jie spaudžia visur, ieško silpnų vietų. 

Ir taip, kartais jiems pavyksta prasimušti. Bet desantininkai – ne tas vienetas, su kuriuo galima lengvai susidoroti.

Apie ateitį: „Šis karas nulems šimtmečius į priekį“

– Kaip galvojate, ar Ukraina išliks vieninga?

– Ne tik išliks – taps stipresnė nei bet kada. Mes dabar kuriame istoriją.

 Tai karas, kuris nulems mūsų likimą šimtmečiams į priekį. Ir mes nugalėsime – nes tiesa mūsų pusėje. 

O rusai... jie tiesiog bijo tiesos.

Šaltinis: telegraf.com.ua