Šturmo brigados būrio vadas slapyvardžiu Mongolas, net ir netekęs rankos grįžtų į frontą

Kadangi su Mongolu supažindino vienas bendras bičiulis, pokalbį galėjau pradėti be didelių užuolankų. Tad iš karto paklausiau: „Tavo nosis sumaitota, alsuoti gali vien per burną, o rieše skeveldra įstrigo tokioje pavojingoje vietoje, jog chirurgai kol kas bijo ją judinti ir graso, kad ranka gali likti neveikli – ar nesinori tokioje būsenoje formintis neįgalumą ir pasitraukti iš fronto?“

„Ne, priešingai, norisi kuo greičiau išsiprašyti iš ligoninės ir grįžti į brigadą. Esu profesionalus karys, turiu dešimt ištikimų pavaldinių ir skauda širdį dėl jų. Grįžti privalau ir todėl, kad esu prisiekęs Andrejui, pavasarį žuvusiam geriausiam gyvenimo draugui, kovoti su okupantais tol, kol išvysim juos iš šalies“, – atsakė vaikinas.

Tokiai priesaikai Mongolas įsipareigojo su dviem draugais dar būdami šešiolikos metų. Tai nutiko 2014 m., kai Donbase kilo karas su Maskvos separatistais, o jie pavydėjo pilnamečiams bičiuliams, pasakojantiems apie nuotykius fronte.

Tie bičiuliai buvo futbolo klubo Charkovo „Metalist“ sirgaliai, čia vadinami „fanatais“. Mongolas močiutę prikalbino jį į stadioną nuvesti būdamas vos penkerių, ir dar tą pačią vasarą išprašė nupirkti marškinėlius su užrašais „Metalist“ ir Milano „Inter“.

Į futbolo rungtynes stadione iš pradžių eidavo kartu su vaikų klubo treneriu, o nuo dvylikos metų jau vien su draugais. Pravardė Mongolas prilipo per vasaros futbolo stovyklą todėl, nes kaime šalia Charkovo augęs vaikinas buvo pripratęs keltis labai anksti ir padėti tėvams ūkio darbuose.

Miestiečiams tai buvo neįprasta, todėl vienas futbolininkas garsiai paklausė: „Gal tu esi musulmonas mongolas – keliesi, kad pasimelstum saulei tekant?“ Tai visus kambario draugus prajuokino, o pravardė Mongolas prilipo visam laikui.

Būsimą karį stadione domino ne tik žaidimas, bet ir „fanatų“ peštynės su kitų klubų sirgaliais, todėl užsirašė į kovos menų treniruotes. „Mes stengdavomės į kailį duoti atvykusiems kitų klubų sirgaliams, o šie savo stadionuose mus apkuldavo, be to, papildomai pasimušti susitikdavome ir sutartose vietose pamiškėse“, – prisiminė futbolininku svajojęs tapti karys.

Visuomenės nuomonė apie „fanatus“ gera nebuvo, šiuos dažnai tapatino su rimtų tikslų gyvenime neturinčiais chuliganais. Tačiau 2014 m. Kijeve kilus Maidano revoliucijai, visi patys aršiausi „fanatai“ išvyko į sostinę kovoti barikadose su prorusiška valdžia.

Tais pačiais metais Maskvai surežisavus rusakalbių „sukilimą“ Donbase, „fanatai“ nuskubėjo į frontą ginti Ukrainos žemių. „Dauguma mano vyresnių stadiono bičiulių tapo Charkove įkurto bataliono „Patriot Ukrainy“, vėliau pasivadinusiu „Azovu“, kovotojais, todėl ir aš panorau į frontą“, – prisiminė vaikinas.

Nors priesaiką tapus pilnamečiais vykti vaduoti tėvynę stadione davė trise, tačiau į frontą Mongolas iškeliavo tik su Andrejumi, mat kitas bičiulis pakluso tėvų atkalbinėjimams ir priesaikos išsižadėjo.

„2016 metais mudviejų į „Azov“ nepriėmė, tačiau įsiprašėme į „Dešinį sektorių“ pas vadą slapyvardžiu Da Vinčis. Šis buvo tik dvejais metais vyresnis, tačiau tapo legenda dėl išmanumo ir dėl to, jog į mūšį eidavo kartu su visais, o ne likdavo slėptuvėje“, – kalbėjo karys.

Da Vinči slapyvardį turėjęs dailės technikumo studentas Dmitro Kociubailo iš Ivano Frankivsko vėliau buvo subūręs savanorių „Da Vinčio vilkų“ dalinį, pelnė didvyrio apdovanojimą, tačiau kovo pradžioje žuvo Bachmute.

„Po dviejų savaičių žuvo ir Andrejus, bet jis jau nebuvo Da Vinčio pavaldinys, nes pasirašė kontraktą su armija ir vadovavo 30 žmonių būriui. Jį kariai labai vertino, nes nesislėpė už nugarų, o pats visada ėjo į priekį. Skeveldra pataikė į kaklą, bet prieš mirdamas savo kūnu specialiai užstojo pavaldinį nuo skeveldrų ir išgelbėjo šiam gyvybę“, – sakė karys.

Pats Mongolas 2017 m. pasitraukė iš fronto, nes tuo metu vyko Kijevo derybos su Maskva ir kovos buvo nutrauktos. Apkasuose ramiai sėdėti nenorėjęs Mongolas grįžo tęsti inžinerijos mokslų į institutą, po to įsidarbino baldų įmonėje.

Maskvai 2022 m. vasario 24 pradėjus visuotinį karą vaikinas jau tą pačią dieną atskubėjo į komisariatą. Atvyko su devyniolikamečiu pusbroliu Gena, su kuriuo buvo labai artimi, nes abu turėjo vien seseris, o jaunėlis mokėsi iš jo futbolo ir muštynių gudrybių. Gena žuvo gindamas Charkovą miesto centre šalia sprogus bombai, o iš jo kūno neliko visiškai nieko.

„Per paskutinį sužeidimą Bachmute tik trumpam akyse užtemo, po kelių sekundžių atsitokėjau, bet pajutau kraują burnoje ir pamačiau skylę pirštinėje. Šiaip mūsų puolimas tada buvo sėkmingas – „išvalėme“ nuo priešų nurodytą plotą, o iš mano vyrų niekas nežuvo, tik trys buvome sužeisti“, – pasakojo futbolo gerbėjas.

Rieše įstrigusios skeveldros chirurgai neskuba išimti, nes nori įsitikinti, ar skeveldrų purvas nesukels audinių ar kraujo užkrėtimo. Be to, skeveldra yra apsupta venų ir nervų, ir yra pavojus, kad dėl pažeidimų ranka taps nejudria. „Nosiai atstatyti reikia plastinės operacijos, tačiau valstybė to nefinansuoja, tad po karo reikės prašyti žmonių paaukoti pinigų operacijai, o gal paramos reikės ir rankai pagydyti“, – sušnibždėjo vaikinas.

Futbolo fanas prasitarė, kad kario uždarbio neužtenka ir kokybiškai ekipuotei, o jo turima atsiėjo 35 tūkst. eurų. „Gaunama apsaugos liemenė yra trečios klasės ir sveria 15 kg, o šeštos klasės sveria tris kartus mažiau ir apsaugo nuo šūvių iš arti. O mes, einantys į šturmą, dažnai esame apšaudomi iš labai arti, tad geresnė ekipuotė suteikia didesnę garantiją išgyventi, be to, ekipuotė susidėvi ir kasmet reikia vis naujos“, – papasakojo vaikinas.

„Karo pradžioje mūšiai buvo kitokie – dronų nebuvo tiek daug ir jie buvo žvalgybiniai, be to, priešų sprendimai buvo lėti ir po atakų turėjome laiko slėptis ar pasprukti. Dabar okupantai yra pasimokę iš klaidų ir tapę lygiaverčiais varžovais. Jų dronai nuolat kabo virš galvų, o minų primėto tiek, kad į priekį galim judėti mažyčiais atstumais. Ryžto kovoti nepraradom, tačiau Vakarai nesiunčia pakankamai reikiamos ginkluotės, kad galėtume viską atkovoti“, – apgailestavo vaikinas.

Šturmo brigados užduotis yra užimti nurodytą fronto zoną, po to palikti ją ginti kitiems armijos daliniams, o patiems atsitraukti poilsiui ir rengtis kitai operacijai. Puolimą suplanuoja armijos vadai, jie derina artilerijos, skraidyklių, tankų ir lėktuvų paramą puolantiems, o šių kiekis priklauso nuo to, kokį plotą reikia užimti ir kiek jis yra įtvirtintas.

Per beveik dvejus karo metus Mongolas nė karto neturėjo atostogų, o ligoninė tapo pirmu ilgesniu poilsiu. „Ar nepikta, kai atvykęs iš fronto Charkove matai žmonių užpildytus restoranus ir supermarketus, parke besibučiuojančias poreles?“ – paklausiau kario.

„Ne, nepikta, nes mes fronte už tai ir kovojame – kad turėtume normalų gyvenimą. Džiaugiuosi matydamas linksmus žmones, o liūdesys užvaldo kapinėse. Stovėdamas prie bičiulių kapų žliumbiu ir rymoju kelias valandas. Po to vėl užvaldo pyktis ir vėl prižadu keršyti už jų ir visų kitų mirtis“, – pasakė vaikinas.

Kai jau buvome atsisveikinę ir ėjau mašinos link, išgirdau uždususį kario balsą už nugaros: „Sustok, lietuvi, pamiršau kai ką pasakyti – noriu padėkoti tavo tautai, jūs per karą elgiatės kaip ištikimi kraujo broliai, nepaliekate nelaimėje. Ir dar noriu pasakyti – maskvėnai niekada broliai nebuvo ir nebus, jie vien siekė pasisavinti mūsų istoriją ir surusinti, bet to jiems padaryti nepavyko ir nepavyks.“

Specialiai iš Charkovo karo ligoninės Ukrainoje