Nuo strateginės partnerystės iki mirtinos neapykantos: kaip 1979-ųjų revoliucija pavertė Iraną Izraelio priešu
Kodėl pragmatiškas bendradarbiavimas virto metafiziniu konfliktu, kurio pabaigos nematyti jau keturis dešimtmečius?
Nuo slaptų sandorių iki „Mažojo šėtono“ etiketės
Iki lemtingųjų 1979-ųjų įvykių Irano ir Izraelio santykiai buvo grindžiami vadinamąja periferine doktrina.
Nors oficialiai ryšiai nebuvo afišuojami, de facto Teheranas tiekė Izraeliui net 42 % visos importuojamos naftos, o Izraelio instruktoriai mokė Irano kariuomenę ir slaptąją policiją SAVAK.
Tai buvo šaltas, pragmatiškas ir abiem pusėms naudingas aljansas: šachas Mohamedas Reza Pelevis siekė Vakarų technologijų, o Izraelis ieškojo sąjungininkų už priešiško arabų žiedo ribų.
Viskas pasikeitė, kai į valdžią atėjo ajatola Khamenei. Jo požiūris nebuvo diplomatinis konfliktas dėl teritorijų – tai buvo eschatologinis karas. Khamenei paskelbė JAV „Didžiuoju šėtonu“, o Izraelį – „Mažuoju šėtonu“.
Šie terminai šiitų teologijoje reiškia ne tiesiog priešininką, o kosminį apgaviką, kuris gundo tikinčiuosius ir stato blogio karalystę prisidengdamas progresu.
Simbolinis lūžis įvyko praėjus vos 72 valandoms po revoliucijos, kai Izraelio ambasados pastatas buvo perduotas Palestinos išsivadavimo organizacijai (PIO), o žydų valstybės vėliavą pakeitė palestiniečių simbolika.
Eksportuojama revoliucija ir „Pasipriešinimo ašis“
Irano priešiškumas Izraeliui greitai peržengė retorikos ribas.
1982 metais, Izraelio invazijos į Libaną metu, Irano revoliucijos sargybiniai padėjo pamatus „Hezbollah“ organizacijai.
Tai nebuvo tiesiog Libano grupuotė – tai buvo Irano projektas, kurio tikslas – eksportuoti Islamo revoliuciją ir vykdyti partizaninį karą prieš Izraelį.
Šis modelis vėliau buvo pritaikytas remiant „Hamas“, „Islamo džihadą“ Palestinoje bei husius Jemene.
Siekiant įtvirtinti šią neapykantą visuomenės sąmonėje, 1979 metų rugpjūtį Chomeinis paskelbė „Al-Quds“ dieną (Jeruzalės dieną), kuri kasmet minima paskutinį Ramadano penktadienį.
Tai tapo valstybiniu ritualu, kurio metu tūkstančiai žmonių skanduoja „Mirtis Izraeliui“.
Analitikai pabrėžia, kad šis ritualas yra būtinas režimo stabilumui – kova su išoriniu priešu padeda konsoliduoti visuomenę net ir esant giliai ekonominei krizei, kai infliacija šalyje viršija 40 %, o jaunimo nedarbas siekia 25 %.
Šešėlių karas ir branduolinė dilema
Nuo 2010 metų konfliktas perėjo į tiesioginio sabotažo ir kibernetinių atakų fazę.
Izraelis, vertindamas Irano branduolinę programą kaip egzistencinę grėsmę, ėmėsi ryžtingų veiksmų: nuo kompiuterinio viruso „Stuxnet“, išvedusio iš rikiuotės tūkstančius centrifugų, iki tikslinių operacijų, kurių metu buvo likviduoti pagrindiniai Irano branduolinės fizikos mokslininkai.
Situacija dar labiau komplikavosi po 2023 m. spalio 7 d. „Hamas“ atakos prieš Izraelį.
Nors Iranas tiesiogiai į mūšį neįsitraukė, jo finansuojama „Pasipriešinimo ašis“ suaktyvėjo visuose frontuose.
Galiausiai, 2024 m. balandį, įvyko tai, ko buvo baiminamasi dešimtmečius – Iranas pirmą kartą istorijoje paleido daugiau nei 300 raketų ir dronų tiesiai iš savo teritorijos į Izraelį.
Nors 99 % objektų buvo perimti, tai nubrėžė naują konflikto liniją: dabar šalys kariauja ne tik per tarpininkus, bet ir tiesiogiai. Istorikai pastebi tragišką paradoksą – buvę strateginiai partneriai tapo įkaitais ciklo, kuriame bet koks nuolaidžiavimas prilygtų ideologinei savižudybei.
Šaltinis: Parengta pagal „Emet“ kanalo istorinę analizę „Tikroji Irano neapykantos Izraeliui priežastis“.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą